Brutalus rasizmas: karas prieš baltuosius siekia kritinę ribą

Baltieji mano, kad jie yra rasizmo aukos

Įdomu tai, jog pasirodo vis daugiau straipsnių, kurie užuot antrinę buvimo baltuoju ir su tuo susijusių privalumų idėjai, skanduoja „juodaodžiai prieš baltuosius“ priešpriešą.

Taigi, viena pozicija teigia, jog baltaodžiu gimti yra labai gerai. Kitaip sakant, šis stereotipas pritaria minčiai, kad šviesūs žmonės yra pranašesni kone visose gyvenimo srityse, ir visai nesvarbu, ar kalbėtume apie profesiją bei karjerą, ar asmeninius santykius ir socialines garantijas. Skamba kaip vieni privalumai, tiesa?

Kita gi pusė tuo tarpu sako, kad šiuo metu baltaodis heteroseksualus žmogus yra labiausiai nuskriaustas. Mat asmenys, atstovaujantys tamsiaodžių rases, dėl to, jog nesijaustų engiami, galiausiai gauna pirmumą, kuris toli gražu nepanašėja į lygių teisių galimybes. Kitaip tariant, laimi tas, kuris graudžiausiai verkia.

Taip, kaip ir kone visais laikais „bendro pobūdžio“ pirmumas priklauso moterims ir vaikams; tuo tarpu dabar prisidėjo dar ir kita, netradicinės orientacijos žmonių grupė. Žinoma, sakyti, jog prioritetinės tvarkos nustatymo reiškinys neegzistuoja būtų klaidinga: pavyzdžiui, JAV labai dažnai dėl tam tikrų priežasčių (dažniausiai odos spalvos) žmonių nepriima į darbą; kalbant apie moteris, jos skundžiasi, kad gauna mažesnį atlyginimą už tą patį darbą, kurį atlieka vyriškos giminės atstovai.

Todėl kyla klausimas, link kur ta perdėm spalvinga rasizmo projekcija mus veda bei kokio masto pražūtimi tai gali dvelkti? O gal apie išsivadavimo nuo priespaudos (galbūt šiek tiek iliuzinės) alternatyvą nereikėtų nė svajoti?

Dargi turėtume pamąstyti, kodėl taip populiaru rasizmo reiškinį taikyti „viena vaga“, manant, jog kažkas visada yra labiau nukentėjęs nei likusi žmonių dalis.

Pamąstymui: kodėl už „priešo“ linijos esanti juodaodžių teritorija pasirodo visai smagia vieta gyventi tada, kai randamas „blogos savijautos“ kaltininkas? Tuo tarpu kai tokio pobūdžio rasizmas taikomas baltiesiems, sakoma, jog viskas yra gerai. Taigi, darosi kiek painu ir nejauku.

Juodaodžių gyvenimai yra svarbūs, bet ne daugiau nei kitų

Visiems seniai aišku, jog pastarojo dešimtmečio palikimas – tai tautos susiskaldymas bei nesibaigiantys protestais, riaušės, plėšimai, vandalizmas ir anarchija, kuri neturi nieko bendra su teisingumu^[1]. Žinoma, tai neturi nieko bendra ir su rasizmo nutraukimu. Tiesą sakant, tai yra rasizmui absoliučiai priešingas reiškinys.

Iš esmės šie veiksmai yra susiję su rasizmo propagavimu, tačiau tiesa ta, jog šį kartą jis nukreiptas prieš baltus žmones. Kiek neįprasta, tačiau šia humoro gaidele pabrėžiama, kad baltieji žmonės turi būti nubausti todėl, jog apskritai tokiais gimė.
Tuo tarpu kalbant apie konkretų „tie svarbūs, o tie nelabai“ pavyzdį galime pasižiūrėti į „Black Lives Matter“ grupę, kurios vardas jau iš principo yra rasistinis ir kelia milžinišką sumaištį^[2].

Nesistebėčiau, jei pastarieji sakytų, jog baltumas – tai piktybinis navikas, kuris sparčiai plisdamas kūne paliečia ir juos, nekaltuosius. Visgi luktelėkit, ar „parazitinis“ odos šviesumas išties yra ženklas atkirčiui ir būtinai sąmokslo teorijos išraiškai plisti? Aš taip nemanau.

Taip, jau dabar aišku, jog kažkurie iš mūsų yra tūžmingai rūstūs. Mat matant kiek iškreiptą situacijos kampą (tiesą sakant tik tokį), deformuojantį tikrovę, jų apetitas – kitų žmonių sąskaita – tik didėja.

Aišku, tokiomis „teisingumo“ intervencijomis gali būti siekiama pertvarkyti įsisenėjusius interesus, ir tai yra gerai. Tačiau jau dabar matoma, jog ribos yra pernelyg sparčiai plečiamos, todėl viskas skyla ir griūva. Tuo tarpu blogiausia yra tai, jog principingo rasizmo žala neužtikrina progreso, o viešpatavimo kova įgauna priklausomybę keliantį skonį. Kitaip sakant, kažkas mano, jog stabdyti „arklių“ visai neverta – reikia veržtis dar toliau.

Rasių lygybė – tai žaidimas, kuriame vienos grupės laimėjimas reiškia kitos pralaimėjimą

„Rasistais gali būti tik baltieji“; „visi baltieji yra rasistai“, tokios ir pan. frazės skamba iš dalies asmenų, manančių, jog visi esame „vieno kurpalio“ šablonai. Visgi tiesa ta, kad tiek vienos, tiek kitos rasės žmonės gali susidurti su stereotipinėmis prielaidomis ir rasiniais prietarais, pagrįstais odos spalva.

Remiantis kai kuriais duomenimis, tiek baltaodžiai, tiek juodaodžiai kone vieningai sutaria, kad rasizmas, prieš kelis dešimtmečius buvęs itin dažnu reiškiniu, dabar ryškiai sumažėjo^[3]. Tačiau verta paminėti tai, jog baltieji mano, kad „antibaltasis“ rasizmas padidėjo. Mat ši pažanga, pasak jų, yra susijusi su nauja nelygybe jų sąskaita.

Aišku, tokios socialinės sistemos iš tikrųjų yra gana įprastos, tačiau, žinoma, ne visos „pranašumų sistemos“ yra pagrįstos vien tik rase. Kita vertus tie, kurie viską „nurašo“ rasei arba praktikuoja rasizmo atradimą, slypintį už kiekvieno skirtumo, užsiima tuo, kas yra vadinama „šiuolaikine rasizmo forma“.

Iš esmės kyla vis daugiau painiavos dėl to, kas ką diskriminuoja. Kita vertus, panašu, kad tokio pobūdžio nuomonių yra visur: nuo intelektualų, besiginčijančių knygynuose, iki plačiosios visuomenės, besivaidijančios socialiniuose tinkluose. Mat oponentai negali susitarti dėl to, kokia yra esminė pykčių priežastis - diskriminacija ar nuopelnų skirtumai – ir tai palaipsniui virsta į rasizmo olimpiadą, kurios metu žmonės yra labiau motyvuoti laimėti nei ieškoti tiesos.

Faktas tas, jog nėra laiko tyliai ignoruoti rasizmo čiuptuvų, pasiekiančių kone kiekvieną pasaulio kampelį. Tačiau nėra laiko ir verkšlenti, apgailestauti ar kažką kaltinti – mes esame sistemos bendrininkai ir rasizmo apibrėžimas yra gynybos pagrindas, kuris turi laikyti kameras įjungtas, o akis plačiai atmerktas, idant kiekvienas būtų deramai išgirstas.

Aišku, rasinio komforto zonos palaikymas neturėtų tapti beprotiško spaudimo prieš baltuosius produktu, sudarant kitiems absoliučiai neribotą laisvę. Ir būtent todėl raginama kalbėti apie rasizmą bei tęsti pokalbius apie nelygybę, net jei jie mums nėra patogūs – juk nuolat kartojami sąmoningesnio elgesio modeliai gali tapti ramesniu gyvenimo fonu.