Buvęs Vilniaus meras J. Imbrasas rėžė: jei ne „Rubikon“, stadionas jau stovėtų

Nacionalinis stadionas galėjo stovėti dar prieš dešimtmetį?

Juozas Imbrasas 1997–1999 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės mero pirmasis pavaduotojas. 1999–2000 m. ir 2007–2009 m. - Vilniaus miesto meras, 2000–2002 m. ėjo mero pavaduotojo pareigas. Iš arti situaciją stebėjęs politikas savo įžvalgomis pasidalino su 77.lt.

„Kai aš buvau meras, jeigu „Rubikon“ nebūtų skubiai nupirkęs Vilniaus miesto taryboje buvusių konservatorių, liberalų bei centristų, stadionas jau būtų stovėjęs. Kuo jiems užkliuvau? Nes prispaudžiau uodegą. Energetikos srities specialisto, profesoriaus Leono Vaidoto Ašmanto ir dar kelių energetikų padedamas atlikau šilumų tinklų nuomininkės „Dalkia“ patikrinimą. Pažeidimų buvo rasta tiek, kad atsirado pagrindas nutraukti su ją sutartį. Tai labai nepatiko su „Dalkia“ susijusiam „Rubikon“. Siekdami išvengti „skyrybų“, jie metė turimus išteklius, nežinau kokiais būdais, bet papirko tarybos narius, aš buvo pašalintas iš mero posto ir stadiono statybos sustojo“, - prisiminimais dalinosi buvęs miesto vadovas.

Jis prisiminė, kad net buvo susitikęs su tuometiniu premjeru Andriumi Kubiliumi ir prašė pastarojo bent jau užkonservuoti tai, kas buvo pastatyta.

„Sakiau – nėra pinigų, tai armatūrą betonu užliejame, kad pamatai neirtų ir tegul viskas stovi iki geresnių laikų. A. Kubilius man palinksėjo, bet kadangi stadioną statė „ne tie“, numojo ranka ir viską paliko likimo valiai. Beje, dabartinė valdžia irgi taip elgiasi – tvarkytis ar problemas spręsti galima tik tuomet, kai dirba „savi“, - karčią realybę įvardino J. Imbrasas.

Vilniaus stadionas turėjo būti 30 tūkstančių vietų

J. Imbrasas priminė, kad jo vadovavimo Vilniui metu kalba ėjo apie 30 tūkst. vietų stadioną su pagalbinėmis patalpomis ir 4 papildomos aikštėmis.

„Apie jokius daugiafunkciškumus niekas net nekalbėjo. Apie tai prabilo europinių pinigų laukęs Saulius Skvernelis, bet taip jų ir negavo. Nepaisant to, šiandien, iki 15 tūkst. vietų sumažėjusio stadiono kainai viršijus sveiko proto ribas, vis tiek kalbama apie daugiafunkciškumą, - stebėjosi buvęs meras. – Jau dabar Ukmergės ir aplinkinėse gatvėse piko metu nuolatinės spūstys, o kas bus, jeigu ten dar darželį įkiš? Kaip žmonės visur suspės? Ir kam darželis prie stadiono, jeigu čia užtektų tik sportui skirtų erdvių.“

Pasak jo, ypač keistai tokios iniciatyvos atrodo žvelgiant iš šalies.

„Ar nebeturime inžinierių ir statybininkų, kurie paskaičiuotų, kiek toks objektas iš tikro kainuoja? Nematome europinių pavyzdžių? Kaune pastatyto stadiono? Trūksta žodžių, - piktinosi politikas. – Ir baisiausia, kad tokia pat betvarkė visoje valstybėje, kur sėkmingai sukasi tik igničiai ir panašios įmonės. Kad ir tos pačios kalbos apie elektros rinkos liberalizavimą. Lietuvoje iki liberalizavimo kaip iki Mėnulio, nes čia – atviras plėšikavimas. Dirbau Briuselyje, mačiau kaip tvarkosi skandinavai. Tenai prisėdai prie kompiuterio ir apie kiekvieną elektros tiekėją gali rasti visą informaciją, pradedant jo pelnais ir baigiant tuo, kaip sudaroma kaina. Viskas skaidru, vieša, atvira. O pas mus jeigu tik žmogus pabando ieškoti tiesos, tuoj prasideda gąsdinimai ir spaudimas.“

J. Imbrasas: už valstybės griovimą atsakingos protingos galvos

Pasidomėjus, kaip tai nutiko, kad Lietuva nusirito į tokią duobę, kurioje dabar yra, J. Imbrasas atsakė ilgai negalvodamas.

„Viską lėmė nedurnos galvos. Iš pradžių jos pasistengė, kad būtų privatizuotos tos valstybinės įmonės, kurių privatizuoti nebuvo galima, o tada prasidėjo žmonių tamsinimas ir bukinimas. Netgi ta pati LRT, nors dar ir nėra oficialiai privatizuota, giedą tą pačią giesmelę, kaip ir užsieniečių nupirktos valstybinės įmonės, - rėžė jis. – O dabartiniai Lietuvos politikai Briuselyje tik klusniai linksi galvytėmis ir, kaip liokajai, pritaria visiems ponų sprendimams. Nesakau, kad reikia keiktis ar muštis, tačiau kovoti už save būtina. Bet čia vėl problema – lenkai va kovoja, o mūsų oficiozai iš jų tyčiojasi ir niekina.

Mes nesirūpiname savo piliečių švietimu, todėl jie praranda kritinį mąstymą, įtiki, kad politika yra purvinas reikalas, kad nėra ko ten kištis, ir palieka valstybės valdymą bile kam. Niekas nebesidomi valstybės reikalais, o smaginasi žiūrėdami tuštybės muges per komercines televizijas. Nors tokias pat rodo ir LRT, o jos eteryje besimaivantys veikėjai dar ir kalbą darko. Ankstesniais laikais niekas LRT eteryje rusiškai nekalbėjo, o dabar jeigu kokio angliško žodžio neįterpsi, tai jai nebebūsi „kietas“. Baudžiauninkų šalimi patapome ir, kaip ilgus metus buvęs politikoje, galiu pasakyti, kad bus tik blogiau? Kodėl? Nes žmonės leidžia, kad su jais būtų taip elgiamasi. Vokiečiai ir kiti užtikrina, kad jų nacionaliniai transliuotojai šviečiamąsias, ugdomąsias programas rengtų, rodytų, kaip žmonės dirba, kaip mokosi, kaip tobulėja. O mūsų piliečius tenkina tuštybės ir viešos patyčios. Todėl turime, ką turime. Tiksliau, beveik nebeturime nieko, įskaitant ir nacionalinį stadioną.“,- išdėstė buvęs sostinės vadovas.