Dažiklis E123: amarantas gali išvystyti piktybinius navikus

E123 uždraustas keliose šalyse dėl galimos žalos sveikatai

Maisto produktų gamyboje naudojama daug skirtingų medžiagų ir, deja, ne visos iš jų yra naudingos sveikatai. O kai kurios maisto pramonėje naudojamos medžiagos netgi smarkiai kenkia žmogaus organizmui ir gali sukelti įvairias problemas. Jos pasitelkiamos tam, kad produktai atrodytų gražesni, ryškesni, įgautų tam tikrą spalvą ar tiesiog ilgiau negestų. Tačiau dėl geresnės prekinės išvaizdos gali tekti sumokėti pablogėjusia sveikata.

Vienas iš tokių maisto priedų yra ir dažiklis E123. Jis dar žinomas kaip amarantas, o tokį pavadinimą veikiausiai gavo dėl to, kad dažiklio spalva panaši į amaranto augalo (burnočio) žiedynus. Šio sintetinio azodažiklio spalva gali būti nuo tamsiai raudonos iki purpurinės, o pati konsistencija – milteliai, kurie gerai tirpsta vandenyje ir skyla, jei kaitinami 120 Celcijaus temperatūroje.

E123 pirmą kartą buvo susintetintas 1956 metais. Dar po ketverių metų jis buvo pasitelktas kaip maisto dažiklis. Iš pradžių jis buvo gaminamas iš akmens anglių dervos, o dabar dažniau gaminamas iš šalutinių naftos produktų^[1].

Amarantas naudojamas maisto produktų vizualiniam patrauklumui pagerinti, nes padeda sukurti tamsiai raudoną ar purpurinę spalvą, kuri neblunka net ir po ilgesnio laiko tarpo. Lietuvoje jis paprastai pasitelkiamas dažant spiritinius gėrimus ir vynus, tačiau jo taip pat gali būti tortų mišiniuose, konservuotuose vaisiuose, sriubose, desertuose ir kitur^[2].

Visgi, šis maisto priedas yra vienas iš tų, kurio reikėtų vengti dėl galimos žalos žmonių sveikatai. Kad nuogąstavimai dėl dažiklio neigiamos įtakos organizmui nėra laužti iš piršto, galima suprasti ir iš taikomų apribojimų. E123 yra uždraustas kai kuriose šalyse, įskaitant JAV, Kanadą ir Japoniją. Deja, kitur jis ir toliau leidžiamas naudoti, tad amarantą vis dar galima rasti ne viename maisto produkte.

Dažiklio E123 žala: alerginės reakcijos, vaikų hiperaktyvumas ar net navikai

Galima amaranto žala buvo patvirtinta įvairiais moksliniais tyrimais, tačiau už maisto saugą atsakingos institucijos daugelyje šalių vis dar neskuba uždrausti šio dažiklio. Tebekartojama, jog yra per mažai mokslinių įrodymų, taip pat bandoma remtis tuo, jog dauguma tyrimų atlikti su pelėmis ar kitais gyvūnais, o ne žmonėmis.

E123 galima žala pradėjo lįsti į viešumą praėjus 15 metų po jo patvirtinimo naudoti gaminant maistui. 1971 metais Rusijoje atliktame tyrime šie dažai buvo susieti su žiurkėms pasireiškusiu vėžiu^[3].

Tai buvo pirmas žingsnis link amaranto uždraudimo, nes JAV vartotojų gynėjai ėmė spausti Vaistų ir maisto administraciją (FDA), jog kuo greičiau pašalintų E123 iš leistinų priedų sąrašo. Vėlesni tyrimai su žiurkėmis taip pat parodė, kad dideli E123 kiekiai gali išprovokuoti negrįžtamus pokyčius kepenyse, didinti piktybinių navikų susidarymo riziką ir neigiamai veikti reprodukcinę sistemą.

Deja, prireikė dar 5 metų, kad FDA uždraustų E123 kaip galimą kancerogeninę medžiagą, o Europos sąjungoje tai nepadaryta iki šiol.

Be to, padidėjusi vėžio rizika nėra vienintelė amaranto problema. Retais atvejais jis gali sukelti alergines odos reakcijas, tokias kaip dilgėlinė, egzema, bėrimas, patinimas, niežulys. Jis taip pat gali sukelti dusulį ir į astmą panašius priepuolius, todėl astma sergantys ar įvairioms medžiagoms ir taip alergiški žmonės turėtų būti itin atsargūs.

Kaip ir dalis kitų sintetinių maisto dažiklių, E123 gali sukelti vaikų hiperaktyvumą. Vaikams gali pasireikšti per didelis nerimastingumas ir impulsyvumas, gali būti sunku sutelkti dėmesį. Todėl svarbu, jog tėvai stengtųsi duoti kuo sveikesnį maistą savo vaikams ir vengtų amaranto bei kitų kenksmingų dažiklių, nes jie gali daryti akivaizdžią įtaką vaikų elgesiui ir gebėjimui mokytis.

E123 natūralūs pakaitalai – burokėliai, ciberžolė ir spirulina

Žinoma, jei maisto produktų gamintojai norėtų, jie rastų įvairių išeičių, kaip nudažyti savo prekes nekenkiant žmonių sveikatai. O ir patys pirkėjai turėtų pratintis rinktis prekes ne pagal ryškią spalvą, o pagal jų maistines savybes. Vietoj sintetinių maisto dažiklių galima naudoti keletą natūralių dažų, įskaitant šiuos:

• Burokėliai. Burokėlių milteliai yra natūralus maistinis dažiklis, kurį galima naudoti norint išgauti raudoną ar violetinę spalvą. Šie milteliai gaminami dehidratuojant ir malant burokėlius. Jie tinkami kepiniams, kokteiliams ir kitoms maisto grupėms.
• Ciberžolė. Tai prieskonis, kurį galima naudoti norint išgauti ryškiai geltoną spalvą. Ciberžolė tinka įvairių rūšių patiekalams, nors dažniausiai naudojamas Indijos virtuvėje.
• Spirulina. Tai mėlynai žalių dumblių rūšis, kuri gali būti naudojama kaip natūralus maisto dažiklis. Spirulina praturtinta naudingomis maistinėmis medžiagomis, tad ji daro teigiamą įtaką organizmui. Ją galima dėti į kokteilius, sultis ir kitus kitur, taip suteikiant maistui žalią spalvą.
• Anatas. Tai natūralus maistinis dažiklis, gaunamas iš dažinės urlijos medžio sėklų. Jis dažnai naudojamas geltonai arba oranžinei spalvai išgauti. Tinkamas sūriui, sviestui ir kitiems pieno produktams.

E123 maisto dažiklis nėra vienintelis maisto priedas, kurio vertėtų vengti. Neigiamų pasekmių gali turėti ir E122, E120, E110 bei kiti. Jei norite į savo kūną kimšti kuo mažiau įtartinų medžiagų, stenkitės atidžiai žiūrėti etiketes. Jei jose įrašyta daugybė maisto priedų ir net neįsivaizduojate, ką kai kurie iš jų reiškia, tiesiog rinkitės kitą produktą. Tikėtina, jog kuo trumpesnis sąrašas etiketėje, tuo maisto produktas sveikesnis. Be to, dažniau gaminkite maistą savomis rankomis, venkite pusfabrikačių, nesveikų užkandžių ar itin ryškiaspalvių, dailiai atrodančių produktų, kurių etiketės sprogte sprogsta nuo daugybės E.