Dirbtinio intelekto era: technologijos okupuoja žmonių išmintį ir savigarbą

Dirbtinio intelekto amžiuje žmoniją veikia varžytuvių kultas

Kas gi atsitinka, kai iš žodžių atimamas sąlyginis žmogiškumas ir jie perduodami mašinoms bei naudojami kaip informacijos, kuri neskleidžia šviesos, valiuta?

Akivaizdu, jog esame pasinėrę į gyvenimą, kuriame sumišimas dažnėja, o tvarka mažėja, mat
istorinio laiko rodyklė, galima sakyti, koreliuoja su „pažangos“ rodykle visuotinio chaoso kontekste. Be to, manyčiau, kad nors ir kiek galvotume, galiausiai bet kokios informacijos vystymasis ir įvairios idėjos, apvaisintomis laiko ir bręstančios kultūriniame lizde, nūdienoje vis tik yra įkalintos prestižo faktoriuje.

Taip, pradžioje buvo išrastas tranzistorius - technologija, kuri jos išradėjams pelnė Nobelio premiją - pakeitęs beveik visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus: oras sisteminiu požiūriu buvo apsuptas per kraštus varvančio visuomeninio šurmulio, skatinančio susigrąžinti žmogiškumą, eižėjantį technologijų tironijos spąstuose.

Aišku, senesniais laikais beveik niekas nesivargino su pranešimais, skirtais spaudai - viskas matėsi priėjus, viskas tarsi buvo daug arčiau. Tačiau, verta pažymėti, jog tuo metu socialinė ekosistema nebuvo išdarkyta priverstinio pragmatizmo manierų, kaip kad yra šiandien. Žinoma, gerbiami mąstytojai jau prieš kelis šimtmečius bylojo apie nenaudingų žinių panaudojimo galimybes, bet net ir komerciniai technologijų bastionai kalbėjo apie tikslo bei informacijos blankumą: sukonstravę ypatingą įvažiavimą į nežinomą teritoriją, apipintą klausimais ir kontroversiškomis galimybėmis, naujienų skleidėjai netruko pakrikštyti „kultūrine nauda“ visko, kas primena šiuolaikinių apgaulingų jausmų sistemoje atributus.

Be išsamaus paaiškinimo galime suvokti, kad elektra yra pakaitalas tikram žmogaus balsui, kuris po kurio laiko atsiduria telefono kandiklyje, paverčiančiame elektros bangas tam tikros formos garsu. Beje, šis pokytis buvo telefono pažangos prieš telegrafą pagrindas - pirminė technologija, kuri kadaise atrodė išties neįprasta^[1]. Ir nors pastaroji rėmėsi kitokio tipo informacijos konvertavimu – brūkšniniu bei taškiniu (negarsiniu, bet abėcėliniu) kodu – galime įžvelgti tokį patį rezultatą: raidės, vaizduojančios specifinius garsus ir sudarančios žodžių junginius, reprezentuoja galutinį prasmės trampliną, dėl kurio varžosi pasaulis konkurencijos išdegintomis akimis.

Informacinė raiška fizikos moksle yra stabili

Anksčiau turėjome primityvius kompiuterius, padabintus akį rėžiančiais krumpliaračiais, ir dargi toli gražu neatitinkančius analitinio mąstymo kriterijų. Bet kokiu atveju, net ir tokie išradimai, be abejo, prisidėjo prie informacijos kaip ideologinio pagrindo vystymosi. Kalbant apie dabartį, tiesa ta, kad mes prekiaujame spekuliacinėmis teorijomis ne tik apie kompiuterijos ateitį bei statistinius duomenis, bet ir kultūrinius dalykus, bandant įprasminti savo elgesį, laikmetį, socialinius poreikius ir protą: logika yra kryžminama su sąmokslo teorijomis tam, jog būtų sukurti nauji genai, neįveikiamas greitis bei hibridinis kodas, ilgainiui, deja, pasisavinantis ir patį žmogiškumą.

Taip, skirtingi informacijos perdavimo būdai glūdėjo, pradėjo tviskėti ir šurmuliuoti praeito amžiaus kraštovaizdyje, apsupti raidžių, žinučių, garsų, naujienų, faktų, nurodymų, skaičių ir signalų, kurie atvėrė tarpusavyje giminingas technologijų užuomazgas. Žinoma, jei dabar visa šį padermė juda neįžvelgiama elektromagnetine banga, tada ji turėjo priėjimą prie vielos tinklo tvoros ar pašto serviso. Ir visgi, nė vienas ištartas žodis nenueina perniek: aktyvuota ar paslėpta, informacija yra esminis žvalgybos sistemų perdavimo elementas, skrodžiantis kiaurai.

Kita vertus, nors mintis, rodosi, visi reiškiame vienodai, kiekvienas žodis buvo (ir vis dar yra) apraizgytas galybės reikšmių patina, nes skirtingos civilizacijos jį pritaikė savitam naudojimui; tuo tarpu mokslinė informacija, mano manymu, turi ypatingą stabilumą. Pavyzdžiui, fizikos disciplina nepasklido tol, kol Izaokas Niutonas neidentifikavo tokių žodžių, kaip jėga, judesys bei laikas ir nesuteikė jiems konkrečių prasmių, paversdamas juos tinkamais naudoti matematinėse formulėse ^[2]. (Iki to laiko bet koks judėjimas buvo toks pat neapibrėžtas terminas kaip ir informacija).

Kitaip tariant, judėjimas – ir informacijos, ir fizinių kūnų – tai nuolatinė reiškinių judesio kaita: obuolys noksta, akmuo krenta, žmogus auga, kūnas suyra, ir tokiu būdu vizualizuojamas gyvybingumas. Tas pats yra ir su informacija – jai būtinas apsivalymo ritualas. Ir tada, kai ji išnyra į paviršių, kondensuojasi ir pasidalina į gabalus, jos yra pilna visur. Svarbu, kad ji būtų tikra, kadangi fakso aparatai, priešingai nei dabartinė elektroninė erdvė, buvo linkę kryptį į visuotines natūralių šaltinių metabolizmo alėjas, ko, tiesą sakant, pasigendu dabar.

Technologijos varžosi su dūlančiu intelektu

Dažnam kyla klausimas: ar tikrai esame priklausomi nuo technologijų? Ir baimė, kad naujos technologijos sukelia priklausomybę, yra išties pagrįsta. Žinoma, technologijos pagerino mūsų gyvenimą, nes naudodamiesi išmaniaisiais telefonais bei socialinės žiniasklaidos platformomis galime dirbti žymiai efektyviau. Tačiau įdomu, ar nuolatinis pasikliovimas jomis daugeliu gyvenimo aspektų nėra kenksmingas? Kita vertus, galbūt populiarių skaitmeninių prietaisų kūrėjai sąmoningai kuria priklausomybę sukeliančius dalykus^[3]?

Tiesa ta, mes visi turime bent vieną pažįstamą, kuris sako: „O, aš šiek tiek linkęs į OKS (obsesinį kompulsinį sutrikimą). Ir vis tik džiugu, jog per pastaruosius kelis dešimtmečius daug pastangų dedama į pokalbių apie psichinę sveikatą stigmatizavimą, o tai reiškia, kad medicinos kalba pagaliau pateko į buitinę kalbą.

Žmonės yra sudėtingi, o santykiai su naujomis technologijomis yra dar keblesni, ir pastangos apibendrinti plačias gyventojų dalis gali sukelti realią žalą, mat prielaida, kad daugelis iš mūsų yra priklausomi nuo technologijų, daro įtaką įsitikinimui, kad turime laisvę keisti savo gyvenimą.

Taip, kuomet neribotų proto galimybių vedini įžengėme į naują technologijų erą, pamiršome susiderinti vertybes, ir ši geromis paskatomis grįsta intencija išblėso tarp dirbtinio intelekto bei susirūpinimą keliančio algoritmo kulto, žibančio ištobulintu triumfu ir moraliniu nuopuoliu.

Rodos nėra sudėtinga orientuotis į gėrį, tačiau ką daryti, jeigu bene kiekvienoje situacijoje turime paklausti, kas yra draugas, o kas priešas, kuriantis dabartinę technologinę tikrovę? (Turėtume suvokti, kad stebuklingos mašinos neturi atsakymo į visus pateiktus klausimus; neturi universalių taisyklių rinkinio, tinkančio visiems atvejams).

Kita vertus, jei norime gulėti ant patogaus malonumų hamako išjungę mąstymą ir būti apsupti robotais-vergais, turime susitaikyti su ateities pasaulio taisyklėmis, kur reikli kova prieš intelekto apribojimus bus nesvetima.