Gyvybės paslaptis: muzika skatina veikti abu smegenų pusrutulius

Muzika gali prikelti antram gyvenimui

Tiesa ta, kad žmonija evoliucionuoja iš esmės kiekvieną dieną, susiburdama prie laužo, giedodama ir pasakodama įvairias istorijas arba darydama viską vienu metu. Taip, beje, elgėsi ir mūsų protėviai; taip jie suprato pasaulį ir vienas kitą; taip jie išmoko gyventi.

Mes, žmonės – tai muziką kurianti rūšis – visada tokia buvome, visada, ko gero, ir būsime. Tuo tarpu muzikos gebėjimas išreikšti, tyrinėti bei spręsti klausimus, susijusius su žmogaus būtimi, išlieka viena didžiausių bendruomenės dovanų.

Sakyčiau, jog garsas yra panašus į jūrą: kai bangų raštas plečiasi, jis apima ne tik materiją, bet ir mūsų protą. Na, o kuomet pastarasis staiga tampa neįdomus, Bachas (vokiečių baroko epochos kompozitorius) ar kita patinkančio skambesio rūšis pasilieka.

Vieną žiemos dieną, prieš pat koronaviruso pandemijai sukausčius pasaulį, Clemency Burton-Hill – BBC laidų vedėja, Amerikos klasikinės muzikos radijo stoties kūrybinė direktorė bei Bacho mylėtoja – patyrė katastrofišką kraujavimą smegenyse. Ji, kaip žinia, išgyveno, bet kurį laiką negalėjo matyti, judėti ir kalbėti^[1]. Kelių operacijų ir mėnesius trukusios reabilitacijos dėka moters suvokimas bei regėjimas buvo atstatyti, tačiau dešinė kūno pusė liko paralyžiuota, o kalba tiesiog nutrūko. Tik po kurio laiko nerišlūs sakiniai vėl pradėjo formuotis iš pirminės proto materijos, dėl ko dabar kiekvienas jos žodis – metaforiškai tariant - prilygsta apgalvotam triumfui, tikslumu nenusileidžiančiam Bacho natoms.

Dar iki įvykstant baisiam incidentui, Clemency, pačios parašytoje knygoje, liaupsino klasikinę muziką, prilygindama kasdienę muzikos dozę garsinei sielos palaikymo formai. Be kita ko, klišinė mintis, jog muzika yra anapus kalbos, taipogi pasiteisino, mat paaiškėjo, kad ji - moters atsigavimo dalis, išjudinusi abi smegenų puses ir ilgainiui grąžinusi kūno judėjimą, nepaisant koronaviruso pandemijos sukeltų bendrų kliūčių.

Darbas, atliekamas su meile, prailgina gyvenimą

Metams bėgant galime pastebėti, jog, pavyzdžiui, klasikinė muzika geba atspindėti išskirtinio matematinio tikslumo turinčias variacijas, kurios, anot kai kurių mokslininkų, buvo sukurtos kaip vaistas nuo nemigos, kone visada pasirodantis papildomo muzikinio kofeino šūvio pavidalu: teigiama, kad vos per keliasdešimt sekundžių dalis kūrinių pertvarko atmosferoje esančias molekules, įgalindami aiškiau matyti ir girdėti. Tuo tarpu šis išskirtinis braižas lemia asmeninio požiūrio į save bei aplinką galimybes.

Grįžtant prie gydymo muzika perspektyvų, įdomu tai, kad konkreti melodija gali priminti dalykus iš jau praėjusių įvykių (buvusio savęs atgarsius). Tačiau aišku viena - ji visuomet buvo ir bus kūniško gyvumo garso takelis, neretai žymintis užsitęsusią fizinio ar psichologinio sveikimo trajektoriją.

Jeigu įvairių socialinių sluoksnių žmones sukviestume į koncertą, jie, maišydamiesi tarp iššūkių kupino gyvenimo padermių – nuo pagyvenusio vargonininko iki mažai patyrusio violončelininko bei organizatorių – net ir didžiausiame lūšnyne galėtų surasti muzikinės meditacijos prasmę, kuri motyvuoja kalibruoti kasdienybę išgyvenant skirtingos formos netektį.

Drįsčiau teigti, jog muzika niekada neskamba vienodai, ir tai užpildo žmones suvokimu apie gyvenimo stebuklą, kai kiekviena diena tolygi naujai pradžiai - fantastiškai bei neįtikėtinai - įgyjant
puikų portalą į muzikos paslaptį bei baigiantį sutrūnyti natų pluoštą, sklindantį plačiu mastu.

Grįžtant prie klasikinės muzikos - ankstyvosios romantizmo eros užuomazgų – tokio tipo kūriniai, galima sakyti, nusileido iš akademinės nežinomybės, perteikdami transcendencijai būdingą vibraciją. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Bacho medžiaga, prieinama prancūzų skaitytojams – net ir tiems, kurie brangino muziką – buvo tik „sausos“ neįdomios biografijos, kurios jį pristatė kaip nuobodų garso matematiką, žongliruojantį su perdėm sudėtingais muzikos modeliais^[2].

Galiausiai Bachas buvo išgelbėtas nuo teoretikų, nuvertinusių jį dėl „per grynos“ muzikos ideologijų - neva skurdžios kompozicijos, sukurtos kaip matematinio, o ne poetinio tobulumo pratimo atmaina – ir vietoj to leido žmonėms pamatyti jį kaip poetą bei garso tapytoją be išankstinio nusistatymo, kuris muzikos kalba pavaizduos antgamtiškus jausmų ir minties peizažus.

Genijai – tai ne individuali, o kolektyvinė jėga

Taigi, troškimas išreikšti poetines ir garsines sąvokas yra muzikos esmių esmė, kurios rezultate, kreipiantis į klausytojų kūrybinę vaizduotę, siekiama sužadinti jausmus, idėjas ir vizijas. Tačiau tai galima daryti tik tada, jei žmogus, vartojantis garso kalbą, turi išskirtinį gebėjimą perteikti mintis labai aiškiai. (Sakoma, kad šiuo atžvilgiu Bachas yra vienas geriausių, mat siela, kuri trokšta ramybės apsupta pasaulio negandų ir pati jos prisipildė, leidžia klausytojams išgirsti apie jo patirtį per muziką)^[3].

Be kita ko, turėčiau paminėti, jog menininkus suskirstyčiau į dvi kategorijas: subjektyviuosius, savo asmenybę naudojančius kaip meno šaltinį, dargi besivadovaujančius „gyvenu sau“ įstatymu, ir objektyviuosius, kurių menas yra ne beasmenis, o „viršasmenis“ (nesavanaudiškas, atliepiantis konkretaus laiko poreikius), per savo egzistencinį indą perleidžiančius visuotinį kontaktą – galutinį tašką, iki kurio veda visos kryptys.

Taip, daug skirtingų kartų dirbo kūrybinį darbą, prieš kurio amžiną didybę mes nejučia sustojame, pajusdami meno prigimties pasekmę, dėl kurios savaime suprantami dalykai, rodosi, pavirsta Bachu, ateinančiu su pomirtinio gyvenimo pažadu, vaizduojančiu galingiausią išraišką – gyvumą bei mirtingumą - nusidriekusią per kraštą, ant kurio sėdime dienai pasibaigus.

Tikėdami, kad muzikoje slypi gyvybės paslaptis, mes atveriame savo gyvenimus ir ją įsileidžiame. Kita vertus, itin talentingų muzikantų smegenys yra tarsi superkompiuteris, kurio dėka jie parašo netgi kelis tūkstančius kūrinių, derindami techninį tikslumą su įstabiausiomis emocijomis - stipriu džiaugsmu ir žvėrišku sielvartu - prisitaikydami prie jautrios širdies kaprizų.