Įžymios Lietuvos moterys, kurias turite žinoti

Tarptautinę moters dieną – proga susipažinti su istorinėmis Lietuvos moterimis

Kovo 8-ąją dalyje pasaulio šalių yra švenčiama Tarptautinė moters diena. Lietuvoje ši diena minima ištisus dešimtmečius, o Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, ši šventė neretai buvo tapatinama su sovietinėmis tradicijomis. Tačiau tai tikrai nėra teisinga.

Šios šventės užuomazgų galima rasti dar Antikos laikais^[1]. Yra žinių, kad tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio, tada net kariaujantys vyrai turėdavo nutraukti visus karus ir būti su savo moterimis.

O dabartinės šventės ištakos siekia maždaug 1899 m., kai socialdemokratė Klara Cetkin pirmoji pradėjo kovoti dėl lygių moterų ir vyrų teisių. Netrukus jos iniciatyva Štutgarte buvo surengta pirmoji tarptautinė moterų konferencija, kurios metu nuspręsta įkurti tarptautinę moterų organizaciją, kovojančią už moterų teises.

1910 m. būtent kovo 8 d. Kopenhagoje vyko moterų konferencija, kurioje dalyvavo apie 100 įvairių šalių atstovių. Tada ir buvo pasiūlyta idėja kasmet vieną dieną skirti dėmesio moters kovai už laisvę ir lygias teises.

Kiek kitaip šios dienos tradicijos klostėsi Sovietų Sąjungoje. Čia šią dieną pradėta minėti pagerbiant Sankt Peterburge 1917 m. kovo 8 d. vykusias moterų demonstracijas dėl maisto stokos. Jau vėliau Tarptautinė moters diena dažniausiai minėta komunistų partijos iniciatyva.

Lietuvoje Tarptautinė moters diena pirmą kartą švęsta dar 1914 m^[2].

Vakaruose Tarptautinė moters diena išpopuliarėjo 1975 m. Jungtinių Tautų (JT) Generalinei Asamblėjai pakvietus šalis minėti Tarptautinę moters dieną kaip Jungtinių Tautų dieną, skirtą moterų teisėms ir pasaulinei taikai.

Lietuvai Tarptautinė moters diena nuo 2000 m. yra atmintina data. Kasmet šią dieną visi šalies vyrai skuba į turgus ir gėlių kioskus, glėbiais perka gėlių žiedus bei puokštes, sveikina savo gyvenimo partneres, dukras, motinas, seseris, drauges bei koleges.

Šiais metais šią datą kviečiame paminėti kiek kitaip ir nukeliauti į praeitį, susipažįstant su Lietuvai skirtingais istoriniais laikotarpiais didžiulę įtaką turėjusiomis asmenybėmis.

Vienos jos ištikimai rėmė ir palaikė pirmuosius mūsų valstybės kūrėjus, kitos – kovojo su sovietų priespauda arba Lietuvą puoselėjo meno bei kultūros pagalba.

Karaliaus Mindaugo žmona Morta – pirmoji ryški Lietuvos moteris

Nors karalių Mindaugą dabar vadiname vienu iš svarbiausių mūsų šalies kūrėju, apie jo sutuoktinę Mortą nėra daug istorinės informacijos.

Daug legendų yra sukurta apie jos kilmę, nėra aiški nei jos gimimo, nei vedybų su Mindaugu data. Manoma, kad iki šios santuokos, ji galėjo būti kunigaikščio Vismanto žmona, tačiau šis žuvo vidaus kare apie 1252-uosius metus, o Morta tada jau buvo Mindaugo žmona ir Lietuvos karalienė^[3].

Iš tiesų, dar 1251 m., kai ordino magistro iniciatyva vyko Mindaugo, jo žmonos Mortos, sūnų Ruklio ir Rupeikio bei daugelio kilmingų lietuvių krikštynos, daug dėmesio sulaukė ir pati Morta.

Istorikai mano, kad ji buvo pirmoji bent kiek ryškesnė moteris Lietuvos istorijoje, turėjusi įtakos politiniams procesams, buvo svarbus asmuo šalia valdovo Mindaugo.

Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona – ištikima valdovo patikėtinė ir globėja

Ona buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sutuoktinė. Už jo ji ištekėjo apie 1370 m., o netrukus Trakuose gimė jų vienturtė duktė Sofija.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad Ona valstybės reikaluose ji buvo tiek įtakinga, kad kartais už vyrą pasirašydavo sutartis, užtikrindama, kad jis jų laikysis^[4]. Ona lydėjo Vytautą ir jo kelionėse, buvo kartu laimėje ir nelaimėje.

Daugelis yra girdėjęs apie garsųjį Vytauto pabėgimą iš Krėvos pilies, į kurią jį uždarė pusbrolis Jogaila. Ona, išgirdusi kalbas apie gresiantį pavojų Vytautui, paragino jį apsivilkti tarnaitės drabužiais ir, nesukeliant įtarimų, ištrūkti iš Krėvos. Šis planas pavyko.

Kai Vytautas susitaikė su Jogaila, grįžo į Lietuvą ir gyveno Gardino pilyje, čia kilo gaisras. Žmona ir vėl gelbėjo Vytauto gyvybę. Vis dėlto, ji mirė 1418 m., buvo palaidota Vilniaus katedroje, kur vėliau buvo perkelti ir Vytauto Didžiojo palaikai.

Sutapimas ar ne, bet po Onos mirties baigėsi ir sėkmingiausi Vytauto gyvenimo metai – tokiu būdu išsipildė jos pranašystė, kad jai mirus Vytautui nebesiseks^[4].

Barbora Radvilaitė – tuomečio grožio ir elegancijos etalonas

Barbora Radvilaitė gimė Vilniuje, čia ji praleido ir vaikystę, prabangiame tėvų dvare ant Neries kranto. Ji visuomet buvo apsupta turtingų, įtakingų, išsilavinusių bei garsių žmonių, mėgo aktyvų socialinį gyvenimą ir pramogas, bet kartu buvo ir nuolanki, uoli, praktikuojanti katalikė.

Laikoma tikru grožio etalonu, būdama devyniolikos metų Barbora buvo ištekinta už Stanislovo Goštauto. Santuoka truko apie penkerius metus, vyras mirė taip ir nepalikęs palikuonių. Tačiau Barbora gedėjo neilgai: susitikęs su Barbora nulemti Goštautų turto likimą, Žygimantas Augustas ją įsimylėjo. Ilgainiui jų ryšys tapo vis tvirtesnis, pora slapta susituokė.

Dalyje istorinių dokumentų teigiama, kad Barbora buvo gana abejinga kitiems žmonėms, jų problemoms ar skausmui, tačiau kiti vis tik rodo, kad ji rūpinosi savo tarnais ir dvariškiais, buvo tolerantiška įvairioms religijoms, nesileido manipuliuojama Radvilų klano, buvo švelni, mylinti, labai atsidavusi Žygimantui Augustui^[5].

Tačiau kaip žinoma, jų santuoka netruko ilgai. Ji sunkiai susirgo ir mirė 1551 m. Barbora dar prieš mirtį prašė vyro, kad jos nelaidotų Lenkijoje, bet parvežtų į mylimą Lietuvą. Žygimantas Augustas jos pageidavimą išpildė ir raitas lydėjo jos palaikus iki Vilniaus. Barbora Radvilaitė palaidota Vilniaus katedros požemyje.

Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji lietuvė rašytoja

Sofija Tyzenhauzaitė (vėliau de Šuazel-Gufjė) buvo Rokiškio grafo Ignato Tyzenhauzo dukra. Šiais laikais plačiai paplitusi nuomonė, kad būtent ji buvo pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje.

Teigiama, kad ji sužavėdavo visus, net Rusijos carą Aleksandrą, o imperatorius Napoleonas yra pasakęs: „Ką aš pajutau malonaus tame žygyje į Rusiją, tai pažintis su Sofija“^[6].

Vaikystėje, po tėvų skyrybų Sofija augo Kairėnų dvare netoli Vilniaus, generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės šeimoje. Vėliau gyveno Rokiškyje, kur 1818 m. ištekėjo už grafo Antuano Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė.

Ji daugiausiai kūrė prancūzų kalba, rašė istorinius romanus, remdamasi tikrais Lietuvos istorijos faktais ir istorijomis, kurios buvo susijusios su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – aktyvi moterų bei mergaičių globėja

Vieno žinomiausio visų laikų lietuvio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė taip pat buvo išskirtinė asmenybė. Ji buvo rašytoja, mokytoja, visuomenininkė, mokėsi Krokuvos universitete.

1905 m. ji dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime ir 1907 m. pirmajame Lietuvos Moterų suvažiavime Kaune. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsijungė į visuomenės bei kultūros darbą: skaitė paskaitas kariams fronte, rašė kūrinius scenai, apysakas^[7]. 

Nuo 1930 m. buvo Lietuvos delegacijoje prie Tautų Sąjungos socialinės globos komisijos narė, įkūrė mergaičių bičiulių sąjungos skyrių Lietuvoje. Tos organizacijos tikslas buvo apsaugoti jaunas mergaites nuo išnaudojimo, narės budėdavo miestų geležinkelio stotyse ir globojo jaunas vienišas kaimo merginas, atvykstančias į miestus.

S. Čiurlionienė buvo ir Lietuvos skaučių vadė, kartu rašė ir poeziją. Gyvendama Kaune garsėjo savo literatūriniais šeštadieniais, kai šeimos bute susirinkdavo rašytojai, kalbininkai, literatūros kritikai bei kartu diskutavo apie šalies literatūrines problemas.

G. Petkevičaitė-Bitė, Jadvyga Juškytė ir Felicija Povickaitė-Bortkevičienė –padėjo pradžią moterų teisių judėjimui

Dėl Lietuvos moterų teisių aktyviai kovojo tiek itin žinomos šalies moterys, tiek ir tos, kurių vardai bei pavardės šiandien yra kiek primiršti.

Manoma, kad itin reikšminga organizacija, paklojusi pamatus moterų judėjimui buvo rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir aktyvistės Jadvygos Juškytės įkurta pirmoji labdaringa filantropinė draugija „Žiburėlis“^[8].

Moterys matė, kad nemažai gabių vaikų negali savo lėšomis įgyti išsilavinimo, todėl ėmė juos mokyti ir šelpti. Iš pradžių draugija veikė slapta, vėliau buvo ieškoma rėmėjų.

G.Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo žinomas gydytojas, kurį neretai kviesdavo į pokylius dvaruose. Kartu su savimi jis pasiimdavo dukrą, o kai svečiai pradėdavo lošti kortomis, G. Petkevičaitė prašydavo iš kiekvienos išloštos sumos dalį pinigų skirti neturtingiems mokiniams šelpti; inteligentams buvo tiesiog nesmagu atsisakyti. Kitą dalį pinigų Bitė surinkdavo prekiaudama savo bityno bičių suneštą medų.

Vėliau, tapusi socialdemokratų partijos nare, ji siekė, kad partijos programoje atsirastų vietos lyčių lygybei ir švietimui, galiausiai ji net dalyvavo Vilniaus Steigiamajame Seime, vadovavo pirmajam jo posėdžiui. Bitė taip pat dirbo rengiant Lietuvos Konstitucijos projektą, siekdama į jį įtraukti vyrų ir moterų lygiateisiškumą.

O 1926 m. Bitė drauge su visuomenės veikėja Felicija Bortkevičiene kandidatavo į Lietuvos prezidentus, tačiau Seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių.

F. Bortkevičienė taip pat pasižymėjo visuomenine veikla, buvo knygnešė, labdaringos veiklos organizatorė (nuo 1903 metų perėmusi „Žiburėlio” veiklą), politikė.

Nijolė Sadūnaitė – drąsi kovotoja už religinę ir tautos laisvę

Nijolės Sadūnaitės pristatyti tikriausiai nereikia niekam. Ji žinoma kaip disidentė, kovotoja už religijos laisvę, už žmogaus teises, išgarsėjo savo drąsia kova su komunistiniu režimu^[9].

N. Sadūnaitė augo labai religingoje šeimoje ir anksti patyrė sovietų valdžios propagandą bei tikinčiųjų diskriminaciją. Nežiūrint gresiančių nemalonumų, ji vistiek visada drąsiai išpažindavo savo tikėjimą.

1972 m. Lietuvoje buvo slaptai pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, o N. Sadūnaitė aktyviai įsijungė į jos perrašytojų ir platintojų būrį. Už tai 1974 m. buvo areštuota ir nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo ir trejiems metams ištrėmimo.

Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį.

Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma. Lietuvai iškovojus laisvę, ji 1998 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, o 2017 m. tapo Laisvės premijos laureate.