Labiau „liga“ nei tikrasis Drakula: kaip gimė vampyrų mitas?

Brutalus įkandimas sukėlė persekiojimus

Ne paslaptis, jog vampyras iš esmės yra ganėtinai įprastas įvaizdis šių dienų popkultūroje ir jis, kaip žinia, įgyjamas pačiais įvairiausiais pavidalais bei formomis: nuo perdėm veržlaus Drakulos gimimo PlayStation žaidime „Castlevania: Symphony of the Night“, iki romantiško ir idealistinio meilužio Edvardo seriale „Saulėlydis“. Ir visgi, daugeliu atžvilgių šiandieninis vampyras riogso kažkur toli nuo savo šaknų Rytų Europos folkloro užribyje^[1].

Mane kone visuomet žavėjo vampyrų populiarumas, atsižvelgiant į jų unikalią kilmę: būdami vienomis svarbiausių demoniškų būtybių, jie gi yra siejami su anapusiniu pasauliu ir ligomis, neva pasirodančiomis po brutalaus įkandimo. Aiškinantis pastarųjų istoriją, pirmoji žinoma nuoroda į vampyrus rašytinėje formoje pasirodė senąja rusų kalba dar 1047 m. mūsų eroje, kitaip tariant, netrukus po to, kai stačiatikių krikščionybė persikėlė į Rytų Europą.

Vampyro terminas buvo „upir“, kurio kilmė, tiesą sakant, iki šiol nėra aiški. Tačiau galima pažodinė jo reikšmė - „daiktas šventėje ar aukojime“, nurodantis potencialiai pavojingą dvasinę būtybę, kuri, aplinkinių nuomone, gali pasirodyti tam tikrų mirtį žyminčių ritualų metu. Tai, be kita ko, buvo eufemizmas - žodis, etikos sumetimais vartojamas vietoj tų, kurie laikomi bauginančiais ar atskleidžiančiais paslaptį - naudojamas siekiant išvengti tikrojo sutvėrimo vardo analizės, kurio šaknų nežinojo nė istorikai net ir po to, kuomet iškilo versijų apie vampyro egzistavimą.

Šiaip ar taip, vampyrai atliko labai panašias funkcijas kaip ir daugelis kitų demoniškų būtybių folklore visame pasaulyje: jie buvo kaltinami dėl įvairių problemų, bet ypatingai dėl ligų tuo metu, kai dar nebuvo žinių apie bakterijas bei skirtingų tipų virusus. Tarp kitko, jau XIX amžiaus graviūroje buvo galima regėti vyrus su paltais bei masyviomis skrybėlėmis, šaudančius į vampyrą kapinėse Rumunijoje. Na, o asmenys, išniekinę įtariamų vampyrų kapus, nešė „vampyriškas“ pasakas namo.

Galiausiai įdomu pastebėti, kad blyškus ir įmantrus vampyras, kuris tapo įprastu žiniasklaidoje, neegzistavo net iki XIX amžiaus^[2]. Tuo tarpu dabar jis – ne tik siaubo pasakų žvaigždė, bet ir šiandieninė legenda, žavinti adrenalino mėgėjus.

Mokslininkai iškėlė keletą teorijų apie įvairių ligų ryšį su vampyrais

Tikėtina, jog nėra tokios ligos, kuri atspindėtų „gryną“ vampyrų mitų kilmę, nes laikui bėgant įsitikinimai apie vampyrus keitėsi. Tačiau keletas jų vis tik rodo esmines sąsajas su „žmogiškomis“ ligomis. Viena jų - pasiutligė, kurios pavadinimas kilęs iš lotyniško termino „beprotybė“. Tai, kaip žinia, yra viena seniausių atpažintų ligų planetoje, perduodama iš gyvūnų žmonėms ir dažniausiai plintanti įkandus – turbūt tai akivaizdi nuoroda į klasikinį vampyro bruožą.

Be to, yra ir kitų įdomių ryšių. Vienas iš pagrindinių „vampyriškos“ ligos simptomų yra hidrofobija, reiškianti įkyrią vandens baimę. Dėl skausmingų raumenų susitraukimų stemplėje, pasiutligės aukos vengia valgyti bei gerti ar net nuryti savo seiles, o tai galiausiai sukelia putojimą iš burnos.

Įdomu dar ir tai, jog kai kuriuose folkloro motyvuose vampyrai taipogi negali pereiti tekančio vandens be pagalbos, ir tai yra tarsi aukščiau minėto simptomo tęsinys. Na, o pasiutligė, savo ruožtu, sukelia šviesos baimę, pasikeitusius miego modelius bei padidėjusią agresiją – vampyrų aprašomų elementų įvairiose liaudies pasakose dinamiškumą.

Nederėtų pamiršti ir pelagros - iki skausmo šiurkščios odos simptomų - kurią sukelia vitamino B3 arba aminorūgšties triptofano trūkumas, pasireiškiantis, kuomet nepaisoma pagrindinio kukurūzų ruošimo žingsnio: kruopštaus jų plovimo, sumažinančio odos ligos riziką. Įsisenėjusi pelagra, tarp kitko, sukelia klasikines „4 D“ šalutines reakcijas: dermatitą, viduriavimą, demenciją ir mirtį. Kai kurie sergantieji taip pat jaučia didelį jautrumą saulės šviesai, aprašytai vampyrų istorijose, dėl ko oda tampa pamėlynavusi – pernelyg panaši į lavono.

Socialinis išgąstis tapo ligų bei politinių perversmų kompanionais

Tiesa ta, kad ligos gali rodyti tam tikras sąsajas su vampyrais, bet jos nebūtinai paaiškina, kaip mitai iš tiesų prasidėjo^[3]. Tarkim, pelagra Rytų Europoje pradėjo egzistuoti tik XVIII amžiuje, praėjus šimtmečiams po to, kai atsirado vampyrų tikėjimai. Tačiau pastaroji ir pasiutligė yra svarbios, nes manyta, jog jos buvo vampyrų istorijos pagrindas.

Per vadinamąją Didžiąją vampyrų epidemiją, maždaug nuo 1725 iki 1755 m., mitai „dauginosi“ visame žemyne it pašėlę. Ligoms plintant Rytų Europoje, neretai kaltė buvo verčiama antgamtinėms priežastims, taigi, vampyrų isterija išplito visame regione. Daugelis žmonių tikėjo, kad vampyrai yra nemirtingi, o juos galima sustabdyti tik užpuolus jų lavoną. Tokių istorijų „įkaitai“ taipogi vykdė „vampyrų laidojimus“, apimančius kuolo įkišimą skersai lavono kūno, kūno apdengimą česnaku bei įvairias kitas keistas tradicijas, kurios šimtmečius gyvavo slavų folklore.

Tuo tarpu austrų ir vokiečių kariai, regione kovoję su osmanais, stebėjo šį masinį kapų išniekinimą ir grįžo namo į Vakarų Europą su pasakojimais apie nemirtinguosius. Akivaizdu, jog didžiausią isteriją pasėjo ligos, mat vampyrizmas tapo konkrečių simptomų kaltininku, neva įtakojusiu Didžiąją vampyrų epidemiją, nulėmusią ir politinius bei religinius perversmus.

Be kita ko, XVIII amžiuje Rytų Europa patyrė spaudimą iš vidaus ir išorės, nes vidaus bei užsienio jėgos kontroliavo regioną, o vietinės kultūros dažnai buvo slopinamos. Pavyzdžiui, kol Serbija kovojo Centrinėje Europoje, o Lenkija palaipsniui pateko į svetimas rankas, Rusija dėl caro Petro Didžiojo politikos išgyveno dramatiškus kultūrinius pokyčius. Ir tai šiek tiek panašu į šiandieną, kai pasaulis kovoja su Covid-19 pandemija, dargi vykstant intensyviems politiniams pokyčiams ir vyraujant absoliučiam neapibrėžtumui, kurio rezultate boluoja numanomas visuomenės žlugimas, sukelsiantis dar dramatiškesnes reakcijas.