Medicininė reabilitacija: kam, kada ir kaip ji taikoma?

Medicininė reabilitacija – esminė sveikimo proceso dalis

Medicininė reabilitacija yra esminė sveikimo proceso dalis, tačiau daugelis apie jos niuansus sužino tik tada, kai iškyla būtinybė. Specialistų teigimu, šio gydymo etapo reikšmė – itin didelė ir gali reikšmingai paveikti ligos eigą. Pastaraisiais metais pastebimas augantis reabilitacijos poreikis Lietuvoje: medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) kasmet skiriama vis daugiau lėšų.

Pastebima, kad augantį reabilitacijos poreikį galėjo lemti tai, kad gyventojai po pandemijos palengva grįžo prie atidėtų savo sveikatos klausimų. „Eglės sanatorijos“ medicininės reabilitacijos ir slaugos skyriaus vadovės, fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojos Romantės Aleknavičienės teigimu, išaugusią reabilitacijos paslaugų paklausą gali lemti ir šiuolaikinio gyvenimo palydovai – stresas, lėtinis nuovargis, perdegimas ar sėdimo darbo sukelti padariniai. 

„Nors nedidelis stresas gali turėti teigiamą poveikį, mobilizuodamas žmogų veikti ir siekti tikslų, ilgalaikis stresas sukelia daugybę neigiamų pasekmių, tokių kaip lėtinio nuovargio sindromas, perdegimas arba stuburo problemos“, – teigia ji. 

Pradinė reabilitacija – ūmiuoju periodu

Taikant reabilitaciją gali būti skiriamas kompleksas įvairių priemonių: nuo kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos iki psichologinės pagalbos ar medikamentinio gydymo. Be to, papildomai gali būti taikomos ortopedinės priemonės ir jeigu yra poreikis – techninė pagalba. Tiesa, anot specialistės, didelė reikšmė yra teikiama ir pacientų bei jų artimųjų mokymui.

Kokių reabilitacijos paslaugų reikia pacientui, nustato FMR gydytojas. Net ir tokiu atveju, kai pacientas nusprendžia atvykti reabilitacijai be gydytojo siuntimo, paslaugas jis gauna tik po FMR gydytojo konsultacijos. Pagrindines reabilitacijos rūšis R. Aleknavičienė išskiria tris: pradinę, stacionarinę ir ambulatorinę.

„Pradinė medicininė reabilitacija skiriama, kai atsiranda sutrikimų ūmiu ligos periodu, po jos arba paūmėjus lėtinei ligai, kai ribojami normalūs, įprasti žmogaus veiksmai. Esant tokiai būklei reabilitaciją reikia pradėti kuo anksčiau, idealiu atveju – nuo pirmos susirgimo dienos“, – teigia specialistė.

Pradinės reabilitacijos paslaugos gali būti teikiamos ambulatoriškai (į šią reabilitaciją įeina gydomosios procedūros) arba tam tikrais atvejais stacionare (į šią reabilitaciją įeina gydomosios procedūros, apgyvendinimas ir maitinimas). Vienam reabilitacijos etapui gali būti skiriama iki 25 procedūrų. 

Kaip teigia nuo 2024 m. pradinės ambulatorinės reabilitacijos paslaugas teikiančios „Eglės sanatorijos“ gydytoja, jeigu po pradinės reabilitacijos procedūrų, reabilitologui įvertinus paciento būklę, funkcijos tebėra sutrikusios, kaip tolesnis gydymo etapas gali būti skiriama ambulatorinė arba stacionarinė reabilitacija. 

Pagalba be laukimo: „žaliųjų koridorių“ taikymas 

Sudėtingesniais atvejais – po sunkių ligų, operacijų, traumų – dažniausiai skiriama antrinė arba tretinė stacionarinė reabilitacija, apimanti tikslines paslaugas sanatorijose ar specializuotuose skyriuose ligoninėse. 

„Stacionarią reabilitaciją gauna klientai pagal tam tikras indikacijas, yra nurodomos konkrečios ligos arba traumos pagal ligų kodų klasifikaciją, ir tam tikroms ligoms sergantiems pacientams ji yra skiriama stacionare“, – aiškina specialistė. 

Po stacionarinio reabilitacijos kurso, pacientams, sergantiems tam tikromis ligomis, dėl kurių pripažintas 0–40 proc. darbingumo lygis, ar sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus ir kuriems priskirtas didelių arba vidurinių specialiųjų poreikių lygis, kartą metuose gali būti skiriama palaikomoji reabilitacija funkciniai būklei palaikyti. 

R. Aleknavičienė atkreipia dėmesį, kad nuo 2022-ųjų metų išskirta stacionarinės prioritetinės medicininės reabilitacijos paslaugų grupė, kuriai reabilitacija yra skiriama greičiau ir kurios paslaugoms yra numatoma atskira sutartinė suma iš PSDF lėšų. 

Prioritetinė reabilitacija yra teikiama prioriteto tvarka pacientams, kurie patyrę infarktą ar insultą, turėję endoprotezavimo operaciją ar operaciją dėl tam tikrų onkologinių ligų, taip pat žmonės, turėję traumą, vaikai, kuriems paskirta stacionarinė reabilitacija.

„Visi tokie pacientai priimami reabilitacijos įstaigose pirmumo tvarka, kaip mėgstama sakyti, jiems taikomas „žaliasis koridorius“, – teigia R. Aleknavičienė.

Kas, jei pradinės reabilitacijos neužtenka?

Tuo atveju, jei pradinė reabilitacija nedavė pakankamo rezultato – funkcijų sutrikimai išlieka ir joms atstatyti prireikia intensyvesnių pastangų – skiriama ambulatorinė reabilitacija.

Gydytojos teigimu, jos metu taikomos vidutiniškai 3 reabilitacijos paslaugos per dieną, kurios dažnu atveju apima kineziterapiją, ergoterapiją ir fizioterapiją.

Dažniausiai ambulatorinė reabilitacija yra taikoma reabilitacijos įstaigose arba poliklinikose, kur taikomos tokios paslaugos. Pacientas nelieka nakvoti gydymo įstaigoje, tačiau atvyksta tik procedūroms ir po jų išvyksta namo.

„Po reabilitacijos kartais gali tekti tęsti tam tikras procedūras. Jei gydymo metu pasiekiamas bent minimalus pagerėjimas, būtina tęsti gydymą, kad įtvirtintume pasiektus rezultatus. Be to, tai padeda išvengti lėtinių ligų paūmėjimų, jeigu pacientui jos diagnozuotos“, – sako gydytoja. 

Reabilitacija tampa mokama tik paciento iniciatyva

Pasak R. Aleknavičienės, Valstybinė ligonių kasa (VLK) kompensuoja didelę dalį reabilitacijos paslaugų. Jei pacientas yra draustas privalomuoju sveikatos draudimu (PSD), jis gali gauti nemokamą reabilitaciją, kuri skiriama pagal tam tikras medicinines indikacijas. Šį sprendimą priima FMR gydytojas.

„Pacientas moka tik tuo atveju, jei nori papildomų paslaugų ar procedūrų, kurios nėra įtrauktos į pagrindinį reabilitacijos kursą. Pavyzdžiui, reabilitacijos procedūrų kompleksas yra skirtas konkrečiai ligai, tačiau, jei pacientas turi gretutinių sveikatos problemų, jis gali nuspręsti įsigyti papildomas procedūras savo lėšomis. Tokiais atvejais taikoma mokamų paslaugų tvarka, kuri galioja tose gydymo įstaigose, kuriose nusprendžia gydytis pacientas.

Jei pacientas pageidauja ilgesnio kurso, už papildomas dienas tenka sumokėti. Paprastai kompensuojamas tam tikras procedūrų dienų skaičius – nuo 10 iki 100 dienų. Be to, papildomas mokestis gali būti taikomas, jei pacientas nori aukštesnio komforto lygio, pavyzdžiui, geresnio kambario sanatorijoje“, – sako ji. 

Specialistė atkreipia dėmesį, kad VLK kompensuoja tik vieną reabilitacijos kursą per metus. Jei pacientas nori dalyvauti antrame kurse, jį teks apmokėti pačiam. Vienintelė išimtis – pradinės reabilitacijos kursas, kuris yra tiesiogiai skiriamas pacientui be papildomų sąlygų.

Reabilitacijai galima atvykti ir be gydytojo siuntimo. Anot gydytojos, dažniausiai pacientai patys internetinėje svetainėje išsirenka programą, atsižvelgdami į savo sveikatos būklę, poreikius, laiką, kurį gali skirti gydymui, bei tikslus, kuriuos nori pasiekti. 

„Tačiau galutinį sprendimą dėl reabilitacijos visada priima FMR gydytojas, kuris konsultacijos metu įvertina paciento sveikatos būklę ir galimas kontraindikacijas. Taigi, ir privačiai įsigyjamos paslaugos yra pritaikomos pagal paciento būklę, atsižvelgiant į FMR gydytojo rekomendacijas ir galimus apribojimus yra labiau individualizuotos“, – teigia R. Aleknavičienė. 

Parengta pagal ELTA.