- Mirė pats seniausias šuo pasaulyje
- Ilgaamžiškumą garantavo laisvė ir speciali mityba
- Kaip ilgai gyvena šunys?
Mirė pats seniausias šuo pasaulyje
Vasario mėnesį į Gineso rekordų knygą kaip pats seniausias šuo pasaulyje įtrauktas keturkojis, mirė. Portugalijoje gyvenęs šuo Bobis mirė praėjus penkiems mėnesiams po savo 31-ojo gimtadienio.
Apskaičiuota, kad jis išgyveno net 11 478 dienas, kol vis dėlto mirė spalio 20 d., vienoje iš Portugalijos veterinarijos klinikų[1].
Dar gegužės mėnesį Bobio šeimininkas surengė savo mylimam augintiniui didelę gimtadienio šventę, o vasario pradžioje šuo net pateko į Gineso rekordų knygą.
Jo amžių patvirtino ir 1992 m. Portugalijos, Leirijos savivaldybės veterinarijos tarnybos registras. Bobio amžių taip pat patikrino Portugalijos vyriausybė valdoma naminių gyvūnėlių duomenų bazė SIAC.
Tikras šunų ilgaamžiškumo rekordininkas visą savo gyvenimą praleido mažame Portugalijos kaime Conqueiros, esančiame Leirijos apskrityje.
O Bobio gyvenimas iš tiesų buvo ilgas. Šuo gimė 1992 m. gegužės 11 d. Tuomet keturkojo šeimininkui Leoneliui Kostai buvo vos aštuoneri metai.
Bobis buvo portugalų Alantėjos mastifų šunų veislės atstovas, įprastai, šios veislės atstovai gyvena nuo 12 iki 14 metų.
Tačiau kiek anksčiau Bobio šeimininkai pasakojo, kad savo augintiniu itin rūpinasi, užtikrina kokybišką jo mitybą, leidžia jam gyventi ramiai bei laisvai klaidžioti po apylinkes.
Šuns šeimininkų teigimu, didelę reikšmę Bobio ilgaamžiškumui turi ir genai – jo motina sulaukė 18-os metų amžiaus.
Ilgaamžiškumą garantavo laisvė ir speciali mityba
Bobis gimė keturių šuniukų vadoje, tačiau, kadangi jo šeimininko L. Kostos šeima ir taip turėjo per daug gyvūnų, jo tėvas nusprendė jų nelaikyti.
„Deja, tuo metu vyresni žmonės tai laikė normaliu dalyku. Tiesiog užkasti gyvūnus į duobę, kad jie neišgyventų“, – yra pasakojęs L. Kosta[2].
Jis teigė, kad tėvas nusprendė tiesiog išvežti šuniukus, kol jų motina buvo išėjusi pasivaikščioti, tačiau netyčia paliko vieną jų – Bobį. Jis buvo pasislėpęs tarp krūvos malkų, laikomų ūkiniame pastate, kuriame ir gimė.
Netrukus Bobį aptiko pats L. Kosta ir jo broliai, kurie slapta bandė auginti šunelį. Galiausiai, jų tėvai sužinojo apie šunį ir vis dėlto nusprendė jį pasilikti.
Pasak L. Kostos, rami ir laisva aplinka, kurioje gyveno Bobis, prisidėjo prie jo rekordinio amžiaus: šuo niekada nebuvo pririštas, prirakintas grandine ar vedžiojamas pavadėliu, priešingai, jis visada laisvai vaikščiojo po gamtą ir laukus aplink savo namus.
L. Kostos teigimu, prie Bobio ilgaamžiškumo prisidėjo ir jo mityba, nes jis ėdė tik žmogaus maistą. Tiesa, prieš patiekdamas Bobiui maistą, jo savininkas jį mirkydavo vandenyje, kad pašalintų visus prieskonius.
O Kostų šeimoje ilgaamžių gyvūnų netrūko ir anksčiau. Praeityje šeima turėjo dar keletą garbaus amžiaus šunų: tai ir Bobio motina Gira, kuri sulaukė 18 metų, o kitas šuo Čikotas nugaišo būdamas 22 metų.
„Tokias situacijas mes laikome normaliu jų gyvenimo rezultatu, tačiau Bobis yra vienintelis toks“, – yra sakęs jo šeimininkas L. Kosta, pabrėžęs, kad Bobis paskutinis, iš ilgaamžių gyvūnų kartos šunų, likęs jo šeimoje.
Ankstesnis seniausio pasaulio šuns rekordas priklausė australų aviganių ir labradoro retriverio veislės šuniui Bluey, kuris mirė 1939 m. būdamas 29 metų ir penkių mėnesių amžiaus. Bobio įpėdinio, pretenduojančio į seniausio pasaulyje gyvo šuns titulą, tapatybė dar neatskleista.
Kaip ilgai gyvena šunys?
Įprastinė šuns gyvenimo trukmė gali skirtis priklausomai nuo kelių veiksnių, įskaitant jo veislę, dydį, genetiką ir bendrą sveikatos priežiūrą.
Vidutiniškai šunys gyvena nuo 10 iki 13 metų, tačiau mažesnių veislių šunys paprastai gyvena ilgiau nei didžiųjų veislių šunys.
Mažų veislių šunys, pavyzdžiui, čihuahua, taksai ir Jorkšyro terjerai, dažnai gyvena ilgiau: nuo 12 iki 16 metų ir daugiau.
Vidutinio dydžio šunys, pavyzdžiui, bigliai, prancūzų buldogai, labradorai, paprastai vidutiniškai gyvena apie 10-13 metų.
O didelių veislių šunys, pavyzdžiui, senbernarai ir mastifai, įprastai gyvena trumpiau, apie 8-10 metų. Itin dideli šunys, tokie kaip vokiečių dogai ar airių vilkogaudžiai, deja, bet gyvena tik apie 6 m.
Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad tai tik vidurkiai. Kiekvienas individualus šuo gali gyventi ilgiau arba trumpiau, nei numato jo veislė arba dydis.
Šuns ilgaamžiškumui įtakos turi tinkama jo mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, įprasta periodiška veterinarinė priežiūra ir saugi aplinka.
Kita vertus, kaip ir žmonių pasaulyje, svarbų vaidmenį atlieka ir genetika, kai kurių veislių šunys turi specifinių sveikatos problemų, kurios gali turėti įtakos jų gyvenimo trukmei.
