Moterų parama moterims – mitas ar tikrovė: kokios „pavydolių“ tendencijos Lietuvoje?

Moterys, kurios palaiko moteris, tampa sėkmingesnės

Daugelis iš mūsų keliamės anksti ryte apsikarsčiusios kelių dešimčių sluoksnių darbais ir standartais, neleidžiančiais kvėpuoti: kokias pėdkelnes dėvėti, kad kolega nepaspringtų juokais, pašaipų objektui (t. y. mums) tuo tarpu skaičiuojant gurgiančio pilvo spazmų tvinksnius. Nors, regis, (beveik) įsisavinome, kad įvaizdis – tai dar ne viskas, nenustoja suktis galva, kas nutiktų, jei pirmadienį darbe pasirodytume su oranžinės spalvos sūnaus paspirtuku; ką dėl šios moliūgų karietos tarstelėtų kandžioji direktorė Aldona, fiksuojanti tiek atsirišusius batų raištelius bei „nosį riečiančius bobulės rožių kvepalus“, tiek neva šaligatvį pernelyg daug kartų pabučiavusius smailianosius, už kuriuos, jos juokais kliaunantis, kitą savaitę minsiu darbo biržos slenksčius – chachacha.

Iš tiesų, tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse moterys viena kitai linkusios perkąsti gerklę. Įdomiausia, jog tuo pat metu jos pasirengusios sėsti ant šluotos nešant kaimynei kilogramą turguje nugirstų naujienų, vertų pirmojo geltonosios spaudos puslapio tiek pat, kiek tokios pačios spalvos šiukšlių konteinerio. 

Galbūt per daug užsiplepėjome, tačiau ar žinojote, koks moterų „palaikymo“ sąstatas Lietuvoje? Ir, apskritai, ar verta kažkuo vapšie pasitikėti?

Sakoma, jog socialiniai tinklai tapo ne tik „Michelin“ žvaigždes pelniusių restoranų platforma, besididžiuojančia „Maximos“ prekybcentryje „savo rankomis“ iškepta paukštiena, tačiau ir strijų demonstravimo čempionatu. Nes jeigu vdruk nepamilsi savęs, visuomet gali šiomis „geromis“ naujienos pasidalinti su žmonėmis, kurie pletkus valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Jo jo, daugumai aišku, jog taip, kaip draugėn suburia laidotuvių maršai, pagal ūgį išskaičiuojami ir šlaunų celiulitai, Lietuvos dangų temdant dusliems bėdavonių aidams. Iš esmės, nelabai aišku, kiek savo aplinkoje turime savimi patenkintų žmonių. Tačiau tarpusavyje nereta moteris šnabždasi:

„Žinai gi, pusę metų kas rytą savo vyrui kepiau kiaušinienę ir, pastarajam pučiant ūsan, riečiau blakstienas seksualiausiu kampu, kad tik šis uždirbtų daugiau pinigų; taip pat dažnai mylavau vaikus ir kepiau pyragus, kočiodama šeimos galvai (ir tai pačiai banko sąskaitai) pečius. Ironiška ar ne, toks tas gyvenimas... Ypatingai jis yra apsunkinimas tuomet, kai moterys varžosi tarpusavyje, skriausdamos kitą tiek pat, kiek nejučia žaloja pačios save. 

Vis dėlto, nors bet kuri mama, besidalijanti savo buitimi, atostogomis, motinystės akimirkomis su kitais žmonėmis socialiniuose tinkluose, daro vienokią ar kitokią įtaką, prisidėdama prie bendro motinystės ir namų ruošos įvaizdžio kūrimo, derėtų išmokti atsipalaiduoti: ateis diena, kai tikrų tikriausiai išmoksite nusibraukti nuo draugės virtuvėje stovinčios taburetės dulkes, pasigrožėdamos tviskančiu voratinkliu; nes gyvenimas – kiekvieno yra apie tą patį: iki kraujo kojas nutrynusius batus, blogą pažastų kvapą sugrįžus iš darbo ir brangstančius pieno produktus.

„Mamfluencerių“ kultūra – nerealistiškų motinoms taikomų lūkesčių tęsinys

Tobulai standartai – ne tik mūsų galvose ir rėmų suponuotoje visuomenėje. Internetas šiuo savęs nemylėjimo klausimu taipogi daro meškos paslaugą.

Pavyzdžiui, pasaulyje populiarėja „mamfluencerės“, kuriančios namų deivės vaizdinį, sukurdamos atskirą nišinę rinką moterų, neva norinčių bei galinčių pirkti viską, kas jų namus pavers stebuklingesniais^[1]. Tačiau glamūrine pietų miego suknele vilkinti ir namie su atžalomis keksiukus kepanti „mamfluencerė“ įkūnija ne tik modernios moters pasirinkimo laisvę, bet ir dešimtmečius egzistuojančią problemą: ne visos moterys gali sau tai leisti.

„Mamfluencerių“ kultūra iš tikrųjų yra nerealistiškų motinoms taikomų lūkesčių tęsinys. Nepaisant to, jog daugelis žmonių suvokia, kad instagrame ar kituose socialiniuose tinkluose regimos tobulos mamos iš tiesų yra ne realybė, o viso labo tik iliuzija, kartais tiesiog norisi pabėgti nuo savo buities ir patikėti, jog kažkur pasaulyje neva įmanomi tvarkingi namai juose auginant šešis vaikus, kepant skaniausius pyragus, visuomet besišypsant ir turint būrį super artimų draugių^[2].

Iššūkiai ir sunkumai mus visus suvienija

Žmonės bijo keistis – jiems atrodo, kad jie ką nors nejučia praras. Vis dėlto, pastarieji pamiršta, kad atrasti galima taip pat labai daug^[3].

Cezario pjūvio palikti randai, strijos, sauskelnių kalnai, netvarka namuose – gyvenimo iššūkių sąrašas yra begalinis. Nepaisant to, jog kasdienybėje yra tiek pat juodo, kiek ir balto, yra ir teigiama šių skirtingų patirčių pusė.

Pavyzdžiui, šiuolaikinių technologijų dėka kiekvienas žmogus gali ne tik dalintis savo balsu, bet ir burti savo bendruomenę. Be to, vaikų neturinčios mamos lyg galimų motinystės variantų katalogą stebėdamos įvairius „mamfluencerių“ profilius matuojasi įvairias tapatybes ir klausia savęs: kokia mama norėčiau būti? Ar apskritai noriu būti mama?

Nepaisant to, jog vieno mygtuko paspaudimu nūdienoje galime retušuoti savo nosį, įsidėmėtina, jog nereikia niekam nieko įrodinėti, juo labiau mėginti įtikinti, esą gebame išlaikyti keturis namų kampus ir, „reikalui esant“, paremti dar ir stogą. Kartais norisi leisti sau pavargti, o, atėjus kaimynei į svečius, ne barbenti į stalą lakuotais nagais ir kišti viena kitą po autobusu, bet nuoširdžiai pasikalbėti.