Sekso žaislus naudojame nuo akmens amžiaus: kaip jie atrodė?

Dirbtiniai varpai yra 28 tūkst. metų

Dar 1869 m. amerikiečių gydytojas George Tayloras sumąstė prie garo variklio pritvirtinti dirbtinę varpą, kad ji judėtų ir vibruotų^[1]. Žinoma, ši mašina kėlė itin daug triukšmo, bet greitai išpopuliarėjo JAV ir Viktorijos laikų Anglijoje, kur gydytojai ilgą laikė stengėsi išrasti vaistą nuo „moterų isterijos“, kuri tuo metu buvo gydoma suduodant antausį ar apliejant lediniu vandeniu.

G. Tayloras silpnosios lyties nerimastingumui kontroliuoti išrado aparatą, – mat, anot jo, tik masažuojant klitorį siela galėjo atrasti ramybę. Pradėti skirti „vaistai“ orgazmui patirti iš tiesų išėjo į naudą (arba bent jau taip atrodė).

Įdomu tai, jog dar 2008 m. archeologai aiktelėjo, 28 tūkst. metų senumo pelenų krūvoje atrasdami galybę skirtingų akmens fragmentų, kurie ilgainiui buvo surinkti į krūvą, gautam objektui savo ruožtu papildžius dirbtinių varpų lentyną^[2]. Šis atributas, iškastas urve šalia Pietų Vokietijos miesto Šelklingeno, kaip nustatyta, siekė 12 cm ilgį. Kita vertus, nors nūdienoje radinys vadinamas seniausia pasaulyje varpa, pripažįstama, kad jis taipogi galėjo būti naudojamas titnago apdirbimui.

Graikai naudojo alyvuogių aliejų kaip lubrikantą

Senovės Graikijos visuomenė, kaip žinia, buvo išties liberali: erotinės išraiškingų formų statulos, akį rėžiančios freskos bei įvairios pjesės ir apysakos, kuriose minimas homoseksualumas, kraujomaiša bei grupinis ar oralinis seksas, leidžia suprasti, jog intymus gyvenimas nebuvo tabu.

„N-18“ tematikai kitados nenusileido ir graikų filosofas Aristotelis, viename iš žymių savo veikalų ne kartą minėjęs, kad nėštumo neva galima išvengti tik tuo atveju, jei visos kūno dalys yra suteptos alyvuogių aliejumi. Išgirdote teisingai: graikai šį gaminį naudojo ne tik maistui pagardinti, bet ir kūnui „suvilgyti“. 

Iš tam tikrų senąją istoriją menančių tekstų taipogi sužinoma, kad aliejus buvo pasitelkiamas ir tuo metu, kai vyrai mylėdavosi su jaunesniais berniukais – o tai buvo ganėtinai įprasta praktika senovės Graikijoje.

Varpos žiedai buvo gaminami iš ožkos

Maždaug 1000 metų senumo Kinijos Dzinų dinastijos tekstuose minima, jog didikai naudojo elastingą ožkos akies voką kaip penio žiedą papildomai vibracijai sukelti. Taigi, jeigu dabar pasitelkiame plastmasinius, guminius ar kitos tekstūros rakandus, tąsyk buvo populiarūs nagai, ragai ir gyvulių akies kraštai.

Nuo šios mados neatsiliko ir smarkiai tikintieji. Kadangi iki 1490-ųjų (prieš Johanui Gutenbergui išrandant spaudos presą) knygas perrašinėdavo vienuoliai, nūdienos istorikai žino, kad pamaldūs žmonės erotinėmis fantazijomis nenusileisdavo paprastiems piliečiams. 

Pavyzdžiui, netgi perrašinėdami knygas šie puslapiuose pripaišydavo nuogybių ir lytinių organų. Penių ir vaginų taip pat gausu mokslo knygose, giesmynuose ir net iliustruotuose Biblijos leidimuose (va tau ir skaistybės normos).

Iš tikrųjų XX a. sekso žaisliukai buvo parduodami kaip namų priežiūros prietaisai parduotuvėse ar vaistinėse. Be to, septintajame dešimtmetyje, kai žmonės ėmė atviriau kalbėti apie seksualumą, taip pat imta pripažinti moterų masturbaciją, dėl ko 1974 m. JAV buvo atidaryta pirmoji moterų valdoma sekso žaislų suaugusiesiems parduotuvė.

Didelis šuolis vibratorių pasaulyje siejamas su dviem dalykais: technologine pažanga ir socialiniu pripažinimu. Tuo tarpu sekso žaislams tapus priimtina tema, gerėjo ir jų kokybė – tobulėjo dizainas, technologijos bei medžiagos. Tai ypač akivaizdu šiandien: apstu vibratorių, kuriuos galima valdyti iš kito pasaulio krašto, kaip ir vis labiau populiaru sutuoktinį pakeisti futuristiniu sekso robotu.

Sekso lėlės atkeliavo iš Prancūzijos

Naujajame tūkstantmetyje sekso lėlės nuėjo ilgą kelią: nuo miegus saugančios medinės draugės iki keistų pripučiamų lėlių, – dirbtinės moteriškos draugijos poreikis egzistuoja šimtmečius^[3]. 

Tiesa ta, jog kol šiuolaikinės silikono technologijos nepadarė į žmogų panašios lėlės, dauguma jų buvo gaminamos iš plastiko. Tačiau ką mes darėme prieš atsirandant gumai 1840-aisiais ir 1920-aisiais? Greičiausiai viską, ką galėjome, ir su tuo, ką tuo metu turėjome. Kadangi sudėtinga rasti dokumentų apie lėles, naudotas seksualiniams veiksmams iki XX a. – galbūt todėl, kad ankstyvosios lėlės neišlaikė laiko išbandymų dėl medžiagų – tenka remtis gandais, prietarais ir menkai dokumentuotais nutarimais, kuriuose minima Prancūzija.

Dar XV a. pasakojama apie lėles, pagamintas iš audinio ar odos ir prikimštas šiaudų ar medžiagos gabalėlių. Labiausiai žinomos XVII a. prancūzų ir ispanų jūreivių naudotos lėlės „Dames de Voyages“. To priežastis – visuotinis jūreivių vienišumas, ieškant „draugijos“ ilgų to meto kelionių atviroje jūroje laikotarpiu.

Įdomus dalykas, kad beveik kiekvienoje jas naudojusioje kultūroje, lėlės, atrodo, buvo skirtos tik aukštesnio rango asmenims – tiems, kurie buvo aukštesnėje vadovavimo grandinėje arba aukščiau socialinėje hierarchijoje. (Rodos, pastarosios skamba itin primityviai, todėl sunku įsivaizduoti, jog žemo rango jūreivis ar žemesnės klasės pilietis negalėjo mėgautis skudurinėmis „su strateginėmis angomis“.)

Nors prancūzai, ispanai, olandai ir japonai nėra vieninteliai, sugalvoję šią ištvirkavimo priemonę, pastaroji neabejotinai nutiesė kelią tikroviškiau atrodantiems produktams (kai norima antros žmonos ar tylios it žuvis draugijos).