„Suverenai“ – irgi žmonės: elgtis atitinkamai – jie ne gyvuliai

Dėl valstybės darbotvarkės abejojančių – minia

Sakoma: „Jei gyvenate Lietuvos valstybėje, jums privalomi Lietuvos Respublikos įstatymai“. Tačiau smalsu, ką daryti, kai nutinka priešingai: visuotinės taisyklės galioja, bet ne mūsų, piliečių naudai – apeidamos būtiniausius poreikius ir nežadėdamos užtikrintos finansinės, ekonominės ir visateisės socialinės ateities (pradedant griūvančia sveikatos sistema, už kurią greičiausiai turėsime pakloti savo sunkiai uždirbtus pinigus (nes kuo intensyviau dirbi, tuo dažniau sergi), baigiant švietimu ir laisvės apribojimais su visais ją deformuojančiais prasimanymais).

„Suverenus pilietis“ – tai bendrinė frazė, žyminti asmenis ir grupes, kurioms būdingi tam tikri bendri įsitikinimai ir elgesys^[1].

Vienaip ar kitaip visi suverenūs piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su kokia nors organizacija, ar ne, laikosi nuomonės, jog dabartinė Lietuvos (ir kitų valstybių) vyriausybė įskaitant teismus ir teisėsaugą, yra neteisėta ir kad jie, kaip suverenūs piliečiai, privalo išlaikyti individualią bendrosios teisės tapatybę, atleidžiančią juos nuo nesąžiningų valdžios institucijų. Kita vertus, ar galime juos kaltinti? Kai valstybė turi mažiausiai šešis brendimo etapus – tarp jų klumpa, keliasi ir renka naują (buvusį) prezidentą – o ugdymo įstaigos, kaip ir sveikatos sistema, kliaujasi ne laisvu pasirinkimu, tačiau sumaniai įvyniota prievarta, kaltų nerasta.

Kalbant apie dabartinę Lietuvos situaciją, viešoje erdvėje vis dažniau sklinda kalbos, jog savo kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė gali vėl siekti sugrįžimo. Tiesa, nors buvęs D.Grybauskaitės patarėjas, konservatorius Mindaugas Lingė sako, kad prezidentė viešai pasisakė nesiekianti naujos kadencijos, aplinkybės, kaip manoma, gali kardinaliai pasikeisti^[2].

Ko gero, nederėtų stebėtis, jog visame pasaulyje plinta vadinamieji suverenų judėjimai. Kadangi pilietinės pareigos vis dažniau tampa pagardintos prievartos bei pasirinkimų priešprieša, taisyklėms ir „normos“ plečiant savo ribas iki šiol nematytų užribių, konfliktas neišvengiamas.

Lietuvos socialiniai darbuotojai jau gerą dešimtmetį susiduria su šiuo reiškiniu. Vėlgi, kaip bebūtų keista, tie patys darbuotojai „atsiima“ vaikus iš padorių ir, rodos, niekuo neprasikaltusių šeimų.

Vaikų teisių saugotojai nusiteikę prieš suverenus – ne prieš apleistus, alkstančius vaikus

Žodis „suverenas“ kai kam gali skambėti išdidžiai, tačiau realybė tokia, jog tokie žmonės nori jaustis savo gyvenimo kalviais – be blogų ketinimų kitiems, bet su asmeninio gyvenimo vairu savo pačių rankose.

Kažkas sako: „Suverenai yra užsispyrę, nuolat nusiteikę priešiškai, ir teikia skundus įvairioms galimoms institucijoms, vadovaudamiesi įstatymais, kurių patys sakosi nepripažįstantys“^[3]. Vėlgi, kokį puodelį piešime (pusiau tuščią ar pusiau pilną), tokį ir turėsime.

Mane labiau trikdo įsakomasis valdininkų elgesys tvarkingų piliečių atžvilgių, kai nūdienoje nekontroliuojamas gali auginti tik papūgą. Tokiame prieštaringame elgesyje nieko gražaus ir malonaus nėra, išskyrus tai, kad praėjusiais mokslo metais mokyklos nelankė netgi 15 753 vaikai, t. y. beveik 16 tūkstančių, bet Vaikų teisių saugotojai dėl šios priežasties iš tėvų atėmė tik tris – ne tik atėmė, bet ir įsuko visą „pagrobtų vaikų“ dramą^[4].

Taip, sumanūs suverenai yra mažų mažiausiai įtaigūs ir moka įtikinėti. Priešingai nei tam tikra (nemenka) tautos dalis, pasiduodanti provokacijoms ir baimei, liudijančiai šeimos kaip neginčijamos vertybės pražūtį, identiteto palaužiamumą ir, deja, palaipsniui didėjančią visuomenės atskirtį.

Skirtumas tarp asmens nuomonės ir neteisėtų veiksmų – labai didelis

Kaip sako lietuviška patarlė: „Nesisuksi – negyvensi“.

Šiuo atveju tai reiškia, jog kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo nuomonę, kai pažeidžiamos jo teisės, o tam tikros instancijos peržengia ribas, nepaisydamos etinių taisyklių (vis dažniau kai kurių valstybės institucijų veiksmai kelia abejonių, kaip ir prievartinis vaikų tempimas į mokyklą prieš pastarųjų valią).

Kiekviena organizacija turėtų savo darbuotojams surengti mokymus, kaip elgtis susidūrus su suverenais. Tačiau prieš tai darbuotojams vertėtų pasitikslinti, ar jie geba priimti tinkamus sprendimus, suprasti savo įstaigos misiją, ir, svarbiausia, vertybes bei tikrąjį darbo pobūdį.

Galų gale, ar įstatymų leidėjai ir vykdytojai irgi savo „pakeptų“ įstatymų laikosi? 

Kadangi visi yra lygūs, ir visi iki vieno turi laikytis įstatymų, kas yra tikrasis nusikaltėlis derėtų apsvarstyti ne vieną kartą.

Valstybės teikiama apsauga „lupa“ mokesčius ir neprasikaltusiuosius

Beje, valstybė(s) savo pertekliniais suvaržymais kaip tik ir skatina pasipriešinimą, net ir iškreiptomis formomis. Suverenui, jei pernelyg įkyriai kabinėsis, galima ir „į snukį duoti“, o „išnaglėjusiai“ vyriausybei ką padarysi? Į bankus per prievartą tikrai ne suverenai suvarė – ko gero, jie iš tiesų kenkia mažiausiai, kaip ir kiti liaudies „priešai“, tokie kaip „violetiniai“, „antivakseriai“ ir pan.

Šiuo atveju socialiniams darbuotojams galbūt siūlyčiau pasikartoti sociologiją ir psichologiją bei teisę. Be kita ko, tarp šalių turi būti dialogas, o ne monologas. (Socialinės darbuotojos, kaip matėme ne kartą, pastaruoju metu dažniau įvedinėja savo tvarką pasitelkusios įstatymus, tuo pačiu juos ignoruodamos). 

Galima daryti prielaidą, jog žmogus pats baisiausias žvėris, žudantis savo gentainius. 

Tai, deja, liudija ir propagandinė spauda, kurios tikslas ne pagelbėti žmogui, bet uždirbti iš žmogaus gyvenimo istorijos, ypač jei tas asmuo turi vienokių ar kitokių sunkumų. 

Jei autorei vis tik iškilo klausimas „Kaip elgtis su tais suverenais?“, atsakymas, pasakysiu, gana paprastas: nešiotis kryžių, česnako ar šventinto vandens ir pistoletą su sidabrinėmis kulkomis. Nes tai žmonės su savo pažiūromis – tokie, kaip ir mes.