- Vaikai – visų bendra laimė ir atsakomybė
- Pirmųjų gyvenimo metų krizė – metas atsiskirti nuo mamos
- Mokinukas: „Nors pats sau dešimtuką pasirašysiu“
Vaikai – visų bendra laimė ir atsakomybė
Vaikystė – tarsi stebuklingas ir ypatingas metas, kai laimingi yra visi: tėvai, seneliai, kiti artimieji ir, žinoma, patys vaikai. Vaikas, kuris auga pilnavertėje šeimoje, vien tik savo buvimu džiugina aplinkinius ir verčia šypsotis plačia šypsena. Jei tik šeimoje vaikas jaučiasi saugus, galima teigti, jis visur jausis saugus, visur bus laukiamas, branginamas ir mylimas.
Vaiko auginimas – iš tiesų didelė ir atsakinga misija. Auginant atsakingai ir auklėjimo rūpesčiai tampa šiek tiek lengvesni, paprastesni, ne tokie sudėtingi kaip gali pasirodyti.
Kalbant apie bet kokią sudėtingą krizę, būtų galima teigti, kad įveikus krizę, iš ties neretai labai palengvėja, o tai skatina ir daro įtaką asmenybės emocinei brandai. Neįveikus krizės – sunkėja adaptacija gyvenime apskritai.
„Žmonės kaip upės: vanduo visur vienodas ir visur tas pats, bet kiekviena upė būna arba siaura, arba srauni, arba plati, arba rami... Taip ir žmonės. Kiekvienas žmogus turi visų žmogaus savybių užuomazgų ir kartais parodo vienas, kartais kitas ir dažnai būna visai nepanašus į save, likdamas vis dėlto pačiu savimi,“ - kažkada sakė Tolstojus[ref lt -1].
Iš tiesų, pirmoji gyvenimo krizė ištinka anksti ir dažnai yra susijusi su maitinimu krūtimi. Juk ką tik gimusiam kūdikiui visų pirma reikia apsipratimo naujoje aplinkoje, o ne iškart pulti maitintis krūtimi, nes toks krūties brukimas gali būti ne taip suprastas. Kas gi nori būti maitinamas per prievartą?
Praėjus kiek laiko, nusiraminęs ir apsipratęs šiame pasaulyje naujagimis pats ima ieškoti krūties, nes prabunda jo žindymo refleksas. Ar tai būtų galima įvardyti kaip pirmąją gyvenimo tarpsnio krizę? Manau, kad taip, nes vos tik užgimus, naujagimiui, teigiama, reikia bent valandos ar dviejų pailsėti – juk gimdamas jis taip pat pavargo.
Svarbu kūdikį maitinti pagal jo poreikius, o tada ir pieno gaminsis tiek, kiek jo ir reikia mažyliui. Motina, kuri laikosi „maitinimo pagal poreikį“ rekomendacijų, greit įsitikina, kad, būdama atsipalaidavusi ir tikra tuo, ką daro, padeda kūdikiui priprasti prie reguliarių maitinimo tarpų. Tačiau nuolatos apnikta rūpesčių ir atkreipdama dėmesį tik kūdikiui sujudėjus, motina nesėkmingai bando padėti jam „kurti“ tvarkaraštį ir skatina per daug reikalauti. Nereguliarus maitinimas rodo pagarbos stoką kūdikiui ir jo tvarkai[2].
Pirmųjų gyvenimo metų krizė – metas atsiskirti nuo mamos
Ji pasireiškia laisvesniu judėjimu, mažesniu priklausymu nuo motinos. Vienerių metukų vaikas jau nori pats pažinti jį supančią aplinką, susipažinti su jį supančiu pasauliu, tyrinėti jį. Dauguma mamų tarsi nenoromis, bloga nenorėdamos, bet riboja savo vaiko judėjimo laisvę: tai parvirs, tai užsigaus, tai nesupras vieno ar kito.
Bet būtent suteikiant tą pasaulio tyrinėjimo galimybę jis bus smalsus, guvus, protingas vaikas. Vienerių metukų vaikui tiesiog knieti įgyvendinti savo norus – ką noriu pasiimu, kur noriu repečkoju, kad ir keturiomis. Vaikas siekia patenkinti savo norus ir to nereikia drausti, ar juo labiau – bausti.
Galima tartis su vaiku, pagelbėti jam, bet riboti jo norus – ne itin geras sprendimas. O per gražius paaiškinimus, teigiamus pamokymus, vaikas augs kaip žingeidi asmenybė. Tiesa, būtent vienerių metukų amžiaus vaiko kalbinis žodynas negausus. Tarkim, žodžio „nereikia“, „negalima“ jis tarsi negirdi, bet išgirdęs „gali, galima“, jis supranta, kad elgiasi teisingai ir kažkokį veiksmą atkartoja vėl, taip kartais net įgydamas kažkokį svarbų įgūdį.
Darželis atneša dar kitus džiaugsmus bei nerimą. Svarbu atsiminti, kad vaiko negalima bausti: nė už ką ir jokiais būdais. Bausmės daro įtaką vaiko vystymuisi, charakteriui, tam tikra prasme, gali net nulemti jo ateitį. Ką reiškia, kad darželinukui yra pastoviai grūmojama pirštu ir sakoma „Tau tas ar kitas šiukštu negalima!“, „Tu tą ir aną darai blogai“, „Privalai man paklusti“, „Gausi pylos, kad mažai nepasirodys“. O ką toje mažoje širdelėje jaučia vaikas, ne visad lengva pamatyti ar bent akies krašteliu įžiūrėti.
Sąmoningai auginant darželinuką, reikia kuo mažiau apriboti vaiką. Jis juk pačiame savęs ir aplinkos pažinimo sūkuryje. Jam viskas smalsu, viskas įdomu, daug kad net ir neįprasta. Bet tik leidus jam pažinti, jis tarsi atsipalaiduoja ir mėgaujasi, tyrinėja aplinką. Tėvams pernelyg kontroliuojant, atrodo, vaikas negali nei turėti savo norų, nei nuomonės. Įsileidus širdin meilę, dėkingumą ir pasitikėjimą, vaiko auginimas tampa lengvesnis.
Kaip rašome knygoje „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“, mes negalime vaikų apsaugoti nuo gyvenimo, be to, neturėtume to norėti. Mes privalome mokyti vaikus, kad jie, susidūrę su gyvenimu, būtų drąsūs ir stiprūs. Mamos noras apginti vaikus nuo tykančių pavojų gali atimti iš jų drąsą, padaryti juos bejėgius ir priklausomus.
Mokinukas: „Nors pats sau dešimtuką pasirašysiu“
Pradinėse klasėse prasčiau besimokantys mokinukai dažnai kaltinami, kad net nesistengia gerai mokytis, nededa didesnių pastangų. Tiesa, pirmoje klasėje vaikai lyg pervertina savo mokymosi galimybes, o vėliau – tas galimybes tarsi ir sumenkina. Tuomet seka tiesus kelias į menką savivertę ar tiesiog nepasitikėjimą savimi.
Reikia kalbėtis su mokiniais, aiškintis viso to priežastis, padėti jam kaip tik galima. Nes būtent pradinėse klasėse dedami pagrindai turės įtakos ateičiai. Vaikai turi ir patys labiau vertinti save, savo pastangas, nenusivilti, nebijoti, vos pirmai rimtesnei kliūčiai pasitaikius gyvenime.
Mokytojas turėtų pastebėti ir pabrėžti vaiko privalumus , o ne vien tik besti pirštu į tariamus trūkumus. Svarbu tikėjimas ir pasitikėjimas auklėjamu vaiku. Būna, kad vaikas turi kokį puikiai išlavintą įgūdį, tad reikėtų ir toliau jį lavinti, skatinti ir palaikyti, adekvačiai reaguoti.
Reaguokite atsižvelgdami į aplinkybes. Vadinasi, turėtumėte stabtelėti, pagalvoti ir pasirinkti geriausią reagavimo būdą. Taip galėsite stimulą atskirti nuo impulsyvios reakcijos, tada nereaguosite tučtuojau (ir neapgalvotai), kai vaikas pasielgs netinkamai arba patys jausitės sutrikę. Taigi, kai nutinka A, mes automatiškai nesielgiame B, verčiau apsvarstome B ir C, o gal dar D ir E.
Reakcijos lankstumas duoda laiko ir erdvės mūsų mintims, suteikdamas progą apsvarstyti daugiau įmanomų pasirinkimų. Taigi galime tiesiog „pabūti“ su savo patirtimi, tegul ir vos kelias akimirkas, ir pamąstyti prieš „imdamiesi veiksmų“[3].
Visa esmė – sugebėti priimti vaiką tokį, koks jis yra. Ir tai bus pati geriausia jo paties versija. Vien ribojimu, draudimais ar keiksmais nieko doro nebus pasiekta: vaikas bus tik traumuojamas ir skaudinamas.
Tėvai gi yra tas sektinas pavyzdys, tad ir jie patys turi susiimti ir kuo atidžiau stebėti savo elgesį, reakcijas ir patį gyvenimo būdą. Tam, kad vėliau nereiktų stebėtis, kodėl vaikas auga toks, kokiu visai nebuvo auklėjamas.