Valgomoji gėlė – artišokas vis dažniau atsiduria ir išrankiųjų lietuvių lėkštėse

Neįprastas augalas užburia ir didžiausius gurmanus

Galbūt tie, kurie iki kaulų smegenų yra ištikimi lietuviškai virtuvei dar nėra susipažinę su artišoko skoniu, tačiau išrankesni gurmanai jau ne vienerius metus garsiai skalambija koks šis augalas nuostabus, naudingas mūsų organizmui, o svarbiausia, skanus bei lengvai pritaikomas įvairiuose patiekaluose.

Iš tiesų, artišoko skonį, o ir pačią išvaizdą nupasakoti sudėtinga, be kita ko, šis augalas ir sunkiai priskiriamas kažkuriai maisto grupei. Jei iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti lyg įdomi ir nematyta daržovė, o gal egzotiškas vaisius, iš tiesų daugelis lieka gerokai nustebę, kai sužino, jog artišokas iš tikrųjų yra...gėlė. Taip, tai valgoma gėlė, priskiriama astrinių šeimai, artišokų genčiai.

Artišokai žmonijai žinomi tikrai ne vienerius metus. Dar Antikos laikais, Viduržemio jūros regiono šalyse ši valgomoji gėlė auginta įsivaizduojant, jog tai daržovė. Tuomet būdavo valgomi tik jauni artišokų lapeliai, vertingą ir skoniu turtingą pumpurą paliekant užmarštyje. Apie 1400 -uosius Italijoje, įvairesnio ir gurmaniškesnio skonio ištroškę maisto mylėtojai atrado ir artišoko pumpurus. Skonis sužavėjo ne vieną, o artišokų augintojų atsirado tiek Prancūzijoje, Belgijoje, tiek ir JAV, Čilėje, Argentinoje^[1].

Nors šiandien pasaulyje vyrauja jau ne viena ir ne dvi valgomųjų artišokų veislės, kurios pasižymi tiek sąlyginai skirtingu skoniu, tiek ir auginimo sąlygomis, vis tik palankiausia vieta artišokams augti, o vėliau ir atsidurti gurmanų lėkštėse,lieka drėgno klimato, derlingo dirvožemio šalys. Lietuvos klimatas šiems augalams nėra prie širdies, mat tai jautrios gėlės, linkusios sunkiai pernešti žiemos šalčius.

Mūsų augintojai šiuos augalus pasirenka retai, dažniausiai su artišokais prasideda tik pavieniai daržininkai, egzotinių augalų mylėtojai. Tuo atveju, augalai dažniausiai auginami šiltnamiuose. Svarbu nenustebti pirmaisiais metais nesulauks žiedų, mat augalas žydi tik antraisiais augimo metais, be to, yra gana reiklus.

Subrendusius žiedus nuskynus, pumpurai išsilaikyti gali apie dvi savaites, tačiau šiukštu negalima jų plauti. Pakanka lengvai apšlakstyti vandeniu bei sudėti į sandarias dėžutes šaldytuve.

Lengvas ir nekaloringas užkandis sužavės tiek šeimą, tiek svečius 

Pasirengusiems artišokus išbandyti savo virtuvėje, pradėti reikėtų nuo augalo nuplovimo. Tuomet, prasiskleidusius žiedus reikėtų apskabyti, o kotą patrumpinti. Prieš augalą mesdami į puodą, pamirkykite jį citrinų sultyse –  artišokas nepajuoduos.

Tada jau galite mesti augalą į verdantį, pasūdytą vandenį, gausiai pagardintą prieskoniais bei aliejumi. Virti rekomenduojama uždengus, apie 20-40 minučių, tačiau paragaukite ir nuspręskite pagal savo skonį. Tiesa, turėkite mintyje tai, kad kuo artišokas didesnis, tuo ilgiau jis virs, tad maistą gaminant skubomis, rinkitės mažesnius žiedus. Kai artišokas bus pilnai išviręs, truktelėjus pumpuro viršūnės žiedlapį, šis lengvai išsitrauks. Tuomet iš puodo metas traukti ir savąjį patiekalą.

Tarp gurmanų dažnai girdimas patarimas artišoką valgyti pirštais, mat po lapelį skabant visą augalą geriausiai atsiskleidžia tikrasis artišoko skonis – lengvas, šiek tiek primenantis riešutus. Taip apdorotas artišokas gali tapti puikiu užkandžiu, ypač patiekus su padažu. Norintys, artišoką gali ir pakepti, įdėti į troškinius ar salotas.

Jei šios valgomosios gėlės ieškosite parduotuvėje, įsitikinkite, kad galvutė yra kieta bei sunki. Tikrai geras artišokas turės didelį pagrindą ir plonyčius spyglius. Jei nusipirkto augalo per vieną kartą nesuvartojate, įdėkite jį į plastikinį maišelį bei laikykite šaldytuve, tačiau neužmirškite ir stenkitės suvalgyti per savaitę^[2].

Išskirtinė augalo išvaizda slepia didžiulę naudą organizmui

Nors iš pažiūros artišokas gali atrodyti kaip itin keistas, galbūt net nelabai gardus augalas, vos paragavę, daugelis  nuomonę pakeičia, o sužinoję apie visas teigiamas artišoko savybes mūsų organizmui, dažnas šią valgomąją gėlę įtraukia į savo mitybos racioną.

Vyrauja nuomonė, jog artišokai itin praturtinti silimarinu, kuris yra retas augalinis junginys, padedantis mūsų kepenims, apsaugantis ir maitinantis jas. Vartojant artišokus mūsų kepenys turėtų išlikti švarios, be to, pagerėti gali ir skrandžio bei žarnyno veikla. Artišokas skatina tulžies išsiskyrimą, todėl sustreikavus skrandžiui, lengvas užkandis kaip mat pažadins jūsų žarnyną^[3].

Iš tiesų, artišokuose gausu maistingųjų medžiagų: juose galima rasti magnio, kalio, folio rūgšties, regėjimui svarbių karatinoidų. Šiuose augaluose gausu skaidulų, tačiau itin mažai kalorijų, todėl tai puikus pasirinkimas metantiems svorį, besirenkantiems sveiką mitybą ir tiesiog visiems, kuriems tradiciniai skoniai pabodo, o į mitybos racioną taip norisi įtraukti kažko netradicinio ir gurmaniško.