„Woke“ kultūra arba mėšlas mūsų smegenims

„Woke“ išplėtė savo veikimo ribas skatindamas „lyčių lygybę“ ir LGBTQ+ teises

Terminas „Woke“ talpina skirtingas ideologijas: pradedant lyties keitimu bei vaikų seksualizavimu, baigiant klimato kultu. „Woke“ „prastūminėtojai“, kaip dažnai diskutuojama, siekia savų tikslų įsisavindami lėšas, kitai daliai žmonių linksint galva, kai nelabai aišku apie ką čia^[1].

Dar prieš kelis metus buvo diskutuota apie vieną iš galimų „Woke“ programos pavyzdžių tviteryje, kuomet penkiametė mergaitė, savo mokytojui prisipažinusi, kad „jai patinka mergaitės“, sulaukė palaikymo ir pastūmėjimo eiti „šiuo“ keliu^[2]. Pasaulis dūsavo, jog tokius atvejus greitu metu skaičiuosime sąrašais. Kaip yra dabar?

Kai kurie „labiau pabudę“ pasauliečiai jau šturmuoja olimpinių žaidynių scenas ir diegia naujas popamokines veiklas, tikindami, esą moterims normalu turėti penį. Minėtų ideologijų šalininkai neklysta: pseudovertybių vergais tampama primetimo būdu.

Gali būti, kad „woke“ – tai aukų fabrikavimo ideologija; galbūt „pabudimas“ ragina susipriešinti ir iškabinti vieni kitiems akis. Kaip ten bebūtų, terminas, kilęs iš afroamerikiečių kalbos, kuris pradžioje reiškė „būti budriam“ į socialinį teisingumą ir rasinę nelygybę, taip išplėtė savo veikimo ribas, kad tapo plačiai naudojamas kalbant apie menamą sąmoningumą lyčių lygybėje, LGBTQ+ teisėse ir aplinkosaugoje.

Jei „woke“ būtų sąžininga strategija, būtų leista balsuoti prieš bombarduojančias žiniasklaidos rūšis

„Woke“ terminas, kilęs XX amžiaus viduryje, išpopuliarėjo 2010-aisiais. Ypač išryškėjo per „Black Lives Matter“ judėjimą. Taip atsitiko, nes judėjimas tokiu būdu skatino žmones atkreipti dėmesį į rasinę nelygybę ir policijos smurtą prieš juodaodžius. Visgi, vėliau šis gudrus ėjimas tapo „alternatyva“ slopinti laisvą nuomonės raišką^[3].

Be to, kad terminas gali būti taikomas korporacijoms, siekiant pridengti didžiules spragas ir pagerinti savo įvaizdį, jis tęsia savo evoliuciją, įsiskverbdamas į kultūrinius ir politinius kontekstus.

Pavyzdžiui, Kamala Haris – pirmoji istorijoje moteris, išrinkta į JAV viceprezidento postą – šiuo metu labai smarkiai garsinama dėl savo pasisakymo 2017 m., kai aiškino, neva „visi turi būti woke“^[4]. Dabar situacija tokia, kad pastaroji kovoja už ateitį, kurioje kiekvienas vietinis žmogus galėtų įgyvendinti savo siekius, siekiant „teisingesnės visuomenės“, – o tai galimai ta pati panelė, tik kita suknelė.

Jei „woke“ būtų sąžininga strategija, žmonės, tarkim, viešoje erdvėje galėtų matyti, kiek žmonių nesutinka su tam tikromis žiniasklaidos rūšimis, kuriomis esame bombarduojami.

Woke = sąmoningumas / budrumas dėl neteisybės socialiniame žmogiškame status quo. Ką su tuo susieti – labai subjektyvu. Prasmė tikrai labai pasikeitė dėl žmonių, kurie sureikšmina savo įsitikinimus. Ar tai vienas iš būdų būti „progresyviam“, pavyzdžiui, prisijungiant prie gėjų kovos?

Rasių ir tapatybės politika pabrėžia hierarchinį požiūrį į auką ir kolektyvinę tapatybę. Bėda ta, jog ši ideologija linkusi teikti pirmenybę grupinei tapatybei, o ne individualiam veiksnumui, todėl pernelyg akcentuoja tokias tapatybės kategorijas kaip rasė, lytis ir seksualinė orientacija. Ir šį reiškinį regėjome ne kartą.

Teigiama, kad „woke“ ugdo aukos kultūrą, skatina netoleranciją skirtingiems požiūriams (paprastai vadinama „cancel kultūra“), kenkia individualizmo principams. Be to, terminas dažnai siejamas su politika ir praktika, pagal kurią pirmenybė teikiama įvairovei, o ne kvalifikacijai, ir dėl to gali atsirasti atvirkštinė diskriminacija ir nuvertinama kompetencija bei pasiekimai. Tačiau žmonių samdymas pagal jų odos spalvą ir lytį, o ne pagal gebėjimus – tiesus kelias į niekur. 

„Woke“ kultūra – dar viena progresyvumo iliuzija

Vieni ją vadina pabudusiųjų kultūra, kiti – žmonių nutildymo. Šiaip ar taip, „woke“ pasitraukti nežada: Jungtinėse Amerikos Valstijose jis įtraukiamas net į įstatymų pataisas^[5]. Nors dvidešimtojo amžiaus viduryje judėjimas buvo ypač aktualus skatinant pastebėti diskriminaciją dėl rasės, šiandien šis terminas – madinga sąvoka.

„XX a. vidurio „woke“ sąvoka bei XXI a. „woke“ fenomenas – skirtingi dalykai. Dabartinis „woke“ yra rinkodarinis terminas, pasipriešinimo kultūrą, kritiką ar maištą paverčiantis preke. Kažin, ar šio termino tikslas yra atverti visuomenės akis – gali būti priešingai. 

Įvairūs autoriai, nagrinėjantys minėtą fenomeną, pabrėžia, jog tai yra būdas gauti ekonominės naudos iš pasipriešinimo, istoriškai susijusio su konkrečia socialine grupe, pavyzdžiui, LGBTQ. Taigi, kaip progresyvumo iliuzija „woke“ yra geras projektas. Reiškinio dėka progresyvios ir tradicinės vertybės iš tikrųjų kaunasi tarpusavyje, metant iššūkį vyraujančioms tradicinėms vertybėms. Negana to, terminas „cancel“ (liet. atšaukimo) kultūra taipogi dažnai vartojama lygiagrečiai su „woke“ judėjimo. 

Pavyzdžiui, jei paaiškėja, jog visuomenės veikėjas ar žymus žmogus dabar ar praeityje yra vartojęs rasistinius ar seksistinius pasisakymus, „budrūs“ judėjimo palaikytojai skatina pastarąjį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Galiausiai toks paskatinimas neretai perauga į įžeidimus ar patyčias socialiniuose tinkluose.

„Atšaukimo“ sulaukia ne tik asmenys, bet ir verslai – dažnai dėl netinkamai pasirinktų reklaminių kampanijų. Niekas nenori atsidurti šios kultūros akiratyje, tad suklydę verslininkai privalo atsiprašyti ir priimti atitinkamus sprendimus – tarkim, atleisti tuos, kurie atsakingi už klaidą. Ar tokiu būdu nėra paminama žodžio laisvė? Kritika bei viešas gėdinimas – tai kovos su pačiomis įvairiausiomis socialinėmis, politinėmis ydomis, kaip rasizmas, homofobija, patriarchija dalis. Kita vertus, laisvė įžeidinėti ar grasinti nėra laisvė. 

Lietuvą, žinoma, taip pat veikia šie globalių idėjų srautai. Lytiškumo temos, besiskverbiančios į pirmokų suolus bei LGBTQ aidai – tik kelios idėjos, ateityje, kaip spėjama, išauginsiančios savo pasekėjus, „prievartaujamus“ neaiškios ideologijos ir dar neaiškesnės jos šnektos.