Aukcione už 1,6 mln. eurų bus parduotos AB „Lietuvos veislininkystė“ akcijos

AB „Lietuvos veislininkystė“ bus privatizuojama

Turto bankas aukcione jau netrukus parduos AB „Lietuvos veislininkystė“ akcijų paketą. AB „Lietuvos veislininkystė“ pagrindinė veikla – užtikrinti, kad ūkininkai galėtų gauti kokybiškos bulių spermos, taip pat, gerinti ir plėsti galvijų bandas Lietuvoje naudojantis vietos genetiniais ištekliais bei perkant juos iš žinomų užsienio tiekėjų^[1].

Teigiama, kad kad 98,95 proc. (4 116 005 vnt.) akcijų paketo pradinė pardavimo kaina sieks 1 609 000 eurų. 

AB „Lietuvos veislininkystė“ direktorius Audrius Karnišauskas pažymėjo, kad akcijų pardavimas aukcione nereiškia, kad bendrovė stabdo arba sustabdys veiklą. 

„Akcininko pasikeitimas nedaro įtakos įmonės veiklai ir mūsų tikslams. Ir toliau teikiame paslaugas klientams, išpildome visus įsipareigojimus. Savo veiklos srityje matome potencialą, todėl plečiame komandą, taip pat planuojame investuoti į šiuolaikiškus technologinius sprendimus, kurie dar labiau prisidės prie darbo našumo“, – sakė A. Karnišauskas.

Bendrovė įregistruota Šiaulių r. sav., Šiaulių kaimiškoje sen., Sutkūnų k., Tilžės g. 335. Įstatinis bendrovės kapitalas sudaro kiek daugiau nei 1,2 mln. eurų, ilgalaikis turtas – 150 tūkst. eurų. Praėjusiais metais bendrovės apyvarta siekė daugiau nei 2,5 mln. eurų, o kredito rizika vertinama kaip maža.

Kaip skelbia Turto bankas, aukciono laimėtoju bus pripažintas dalyvis, pasiūlęs aukščiausią kainą. Gautos lėšos bus pervestos į valstybės biudžetą.

Lietuvos veislininkystės įmonės jau ne vienerius metus susiduria su problemomis

Dar 2023 m. atlikus AB „Lietuvos veislininkystė“ veiklos tyrimą paaiškėjo tam tikros problemos, tad buvo imtasi bendrovės valdymo permainų: pagrindinė įmonės veikla sutelkta Šiauliuose, Marijampolės skyrius buvo optimizuotas, atsisakyta perteklinių, neefektyvių ir nuostolingų augalininkystės, gyvulininkystės ir apskaitos funkcijų^[2].

Tuomet buvo skelbta, kad aukštesnės veislinės vertės buliai bus perkelti iš Marijampolės ir auginami Šiauliuose, o visa kuilių sperma įvežama iš užsienio. Teigta, kad Marijampolės skyrius ir toliau veiks bei regiono ūkiams tieks kokybiškus genetinius išteklius. Atsižvelgiant į situaciją bus sprendžiama, kokiai klientams bei įmonei vertingai veiklai būtų galima pritaikyti įmonės pastatus ir infrastruktūrą Marijampolėje, tačiau nuspręsta, kad pastatai parduodami nebus.

Teigta, kad pokyčiai pagerins įmonės valdymą, o bendrovės veikla taps efektyvesnė, nes 2022 m. Marijampolės padalinys įmonei sugeneravo daugiau kaip 130 tūkst. eurų nuostolio, kai visa bendrovė uždirbo 96,3 tūkst. grynojo pelno.

Kaip 2023 m. teigė „Lietuvos veislininkystės“ vadovas A. Karnišauskas, Marijampolėje vykdoma apskaita, darbo organizavimas, naudojamos galvijų auginimo technologijos yra pasenusios, didelių abejonių kelia veiklos skaidrumas.

„Jau pirminių patikrinimų metu didelių abejonių veiklos skaidrumu sukėlė faktas, kad įmonės teritorijoje tame pačiame pastate supilti ir laikomi ne tik mūsų įmonės, bet ir vieno įmonės darbuotojo asmeniniai grūdai, teritorijoje taip pat radome skyriui nepriklausančios įvairios technikos. Įsitikinome, kad padalinio darbuotojai kaip savo asmeniniu ūkiu naudojosi įmonės turtu ir teritorija bei to neslėpė”, – sak A. Karnišauskas.

Kiek anksčiau bendrovė susidūrė su galimai savavališkos, piktybinės ir žalą valstybei darančios buvusių įmonės darbuotojų veikla, kai šie galimai pasisavino konfidencialią įmonės informaciją, nepalikdami prieigos įmonei prie jos bei galimai siekė perimti įmonės klientus ir net tiekėjus.

Be to, 2023 m. Turto banko skelbtame pakartotiniame viešame aukcione valstybei priklausęs bendrovės „Šilutės veislininkystė“ 96,5 proc. akcijų paketas parduotas už 521,1 tūkst. eurų. Bendrovė užsiėmė grynaveislių mėsinių galvijų vertinimu, mėsinių galvijų mišrūnų auginimu, veislių bulių, turinčių galvijų veislės pažymėjimus, pardavimu^[3].

Link privatizacijos pastumėta ne viena valstybinė įstaiga

Vyriausybė dar 2021 m. lapkričio mėnesį pritarė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengtam planui, pagal kurį rengiamasi pertvarkyti arba centralizuoti valstybės valdomas įmones^[4]. Tuomet teigta, kad po pertvarkos iš 47 valstybės valdomų įmonių turėtų likti ne daugiau kaip 35.

„Valstybės įmonių pertvarka yra šios Vyriausybės prioritetinių darbų sąraše. Valstybės įmonės teisinė forma yra nepažangi valdysenos požiūriu, todėl tikimės, kad tokių įmonių pertvarkymas sudarys sąlygas pasiekti geriausių veiklos rezultatų, didins veiklos efektyvumą. Aiški ir skaidri valstybės valdomų įmonių veikla duos ne tik apčiuopiamos grąžos valstybei, bet ir užtikrins kokybiškesnį svarbių socialinių paslaugų teikimą, aukštesnę kuriamų produktų kokybę bei atneš daugiau naudos kiekvienam valstybės piliečiui“, – yra sakiusi ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Remiantis šiais pokyčiais buvo numatyta, kad iki 2024 m. gruodžio pabaigos liks tik viena VĮ statusą turinti įmonė – Ignalinos atominė elektrinė. Daugiausia pokyčių numatoma Žemės ūkio ministerijos valdomose įmonėse. Planuota sujungti arba privatizuoti 7 šio sektoriaus įmones. Pertvarka paliečia ir strategines įmones: Registrų centrą, „Regitrą“, Valstybinių miškų urėdiją, Lietuvos oro uostus, jūrų uostą, „Klaipėdos naftą“, Lietuvos geležinkelį bei kitas. 

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų vertinimu, pagal valstybės valdomų įmonių grąžą valstybei Lietuva dar gerokai atsilieka nuo EBPO vidurkio. Šios organizacijos ekspertai pastebi, kad tam tikrais atvejais Lietuvoje valstybės valdomos įmonės konkuruoja su privačiomis bendrovėmis, todėl tokių įmonių veiklos optimizavimas turėtų vykti pirmiausia jas pertvarkant, reorganizuojant, privatizuojant arba likviduojant. 

Su žemės ūkiu susijusių įmonių privatizacija gali būti pavojinga

Yra žinoma, kad žemės ūkis yra vienas seniausių žmogaus veiklos formų pasaulyje, atsiradęs prieš 12 000 metų, kai priešistorinės civilizacijos perėjo nuo klajokliško gyvenimo būdo prie nuolatinių gyvenviečių. Per tūkstantmečius žemdirbystė įsitvirtino kaip pagrindinė civilizacijos vystymosi varomoji jėga, tačiau prasidėjus pramonės revoliucijai, žemės ūkis pamažu nustojo dominuoti, šalys ėmė domėtis pramone ir paslaugų sektoriumi^[5].

Šiandien šis sektorius sudaro nedidelę Europos Sąjungos (ES) ekonomikos dalį: Eurostato duomenimis, 2022 m. žemės ūkio indėlis į bloko bendrąjį vidaus produktą (BVP) sudarė 215,5 mlrd. eurų. Santykine išraiška tai reiškia 1,4 proc. viso BVP.

Daugiausia iš žemės ūkio uždirba Prancūzija – 97,1 mlrd. eurų, toliau seka Vokietija su 76,2 mlrd. eurų bei Italija – su 71,5 mlrd. eurų. Taip pat yra apskaičiuota, kad žemės ūkio sektoriuje dirba 8,6 mln. žmonių, o tai sudaro 4,2 proc. visų ES dirbančiųjų.

Tačiau kai kurios ES šalys nuo maždaug XX a. devintojo dešimtmečio vidurio taip pat ėmėsi privatizacijos veiksmų. Šiame kontekste, privatizavimas vartojamas plačiąja prasme ir suprantamas kaip privataus sektoriaus dalyvavimo įvedimas arba didinimas, kuris nebūtinai reiškia nustatyto valstybinio turto perdavimą privačiam sektoriui.

Skirtingose šalyse siekiant pagerinti žemės ūkio sektoriaus būklę, skirtingu metu buvo priimtos įvairios sąnaudų padengimo, komercializavimo ir kitos vadinamosios privatizavimo alternatyvos. Pavyzdžiui, 1990 m. Nyderlandai „privatizavo“ maždaug pusę savo valstybinės konsultavimo tarnybos, perduodami lauko konsultavimo personalą ūkininkų asociacijoms, vyriausybė iš pradžių teikė jiems finansinę paramą.

Nyderlandų vyriausybė įsteigė naujas vyriausybės finansuojamas struktūras, skirtas dalykinių specialistų integravimui į konsultavimo grupes, siekiant palengvinti informacijos ir žinių perdavimą ir informacijos apie vyriausybės politiką teikimą.

Štai Prancūzijoje žemės ūkio rūmai ir privataus sektoriaus įmonės kartu teikia žemės ūkio konsultavimo paslaugas. O tolimojoje Naujojoje Zelandijoje konsultavimo paslaugas pieno pramonei daugelį metų teikė Pieno tarybos konsultacinė tarnyba, finansuojama pieno pramonės.

Kai kuriose šalyse valstybinės žemės ūkio konsultavimo tarnybos niekada nebuvo sukurtos, o įvairios, su žemės ūkiu susijusios funkcijos buvo patikėtos privataus sektoriaus prekių įmonėms arba pramonės agentūroms, nors dažnai ir su tam tikromis valstybės finansinėmis subsidijomis. Daugumoje šalių privataus sektoriaus bendrovės gali svariai prisidėti prie technologijų perdavimo ir žemės ūkio plėtros pažangos, tačiau neretai politiniai procesai neigiamai paveikia įmonių veiklą.