Gimstamumas Lietuvoje tragiškas: per 7 metus sumažėjo beveik 10000 naujagimių

Lietuvos demografinė padėtis – prasčiausia per daugybę metų

Pastaruosius kelerius metus Lietuva išgyvena tokį didelį gimstamumo mažėjimą, kokio nebuvo daugybę metų, o gal net amžių. Deja, nepaisant to, jog jau ne vienerius metus kalbama apie prastą demografinę padėtį Lietuvoje, valdantieji nesiima jokių ryžtingų veiksmų, o statistika ir toliau ritasi žemyn. Vos per septynerius metus gimstamumas Lietuvoje susitraukė beveik 10 000 kūdikių ir nepanašu, kad artimiausiu metu padėtis ims gerėti.

Pernai Lietuvoje gimė 21,9 tūkst. kūdikių. Tai yra net 1,4 tūkst. (5,9 proc.) mažiau negu 2021 metais, kai gimė 23,3 tūkst. naujagimių. Nors tai yra ne toks staigus sumažėjimas koks matomas lyginant 2021 metus su 2020 metais, tačiau tendencija išlieka ta pati – Lietuvos gimstamumo kreivė kasmet sminga vis žemiau.

2020 metais gimė 25,1 tūkst. naujagimių, 2019 metais gimė 27,3 tūkst. kūdikių, 2018 metais – 28,1 tūkst., o 2017 metais – 28,6 tūkst kūdikių. Tuo tarpu 2016 metais gimė net 30,6 tūkst, o 2015 metais – 31,4 tūkst naujagimių. Taigi, lyginant 2015 metus su 2022 metais, Lietuva per septynerius metus neteko beveik 10 tūkst. kūdikių^[1].

Jei šiuos duomenis palygintume su mirtingumo statistika, padėtis atrodo dar klaikiau. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2021 metais mirė 47,9 tūkst. gyventojų, o gimė 23,3 tūkst, 2022 metais mirė 42,8 tūkst. gyventojų, o gimė vos 21,9 tūkst kūdikių.

Gimstamumo mažėjimo mastas ypač matomas lyginant atskiras savivaldybes. Pavyzdžiui, kaip pastebi Gintaras Sarafinas^[2], per 19 metų Pakruojo rajono gimstamumas susitraukė 2,2 karto. Taip pat beveik du kartus susitraukė Anykščių rajono savivaldybės, Kupiškio r. savivaldybės, Pasvalio r. savivaldybės ir Šakių r. savivaldybės gimstamumas.

Taigi, šalis sparčiai senėja ir drauge itin sparčiai traukiasi, o tai ypač matoma mažesniuose miestuose. Neabejotinai vis labiau jusime mažesnių miestų tuštėjimą ir visų gyventojų koncentraciją tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tokia padėtis ilgainiui pasireikš įvairiomis formomis, įskaitant specialistų deficitu, vis mažesniu dirbančiųjų skaičiumi, vaiduokliais virtusiais miesteliais ir panašiai.

Vietoj skatinimo susilaukti vaikų – suprastėjusios vaiko priežiūros atostogų sąlygos

Deja, vargu ar galima tikėtis, jog artimiausiu metu Lietuvos valdantieji imsis rimtų veiksmų, kurie ilgainiui padėtų skatinti gimstamumo augimą. Nors politikai nuolat kalba apie augančias išmokas, tačiau vargu ar menkas vaiko pinigų ar minimalios vaiko priežiūros atostogų išmokos augimas gali gelbėti situaciją. Juk augančios maisto, paslaugų ir pragyvenimo kainos didėja kur kas greičiau nei šios išmokos.

Be to, verta atkreipti dėmesį, kad politikai per pastaruosius kelerius metus ėmėsi daugeliui šeimų nenaudingų sprendimų, kurie galėjo dar labiau atbaidyti norą turėti vaikų. Jei seniau tėvai galėjo dalintis vaiko priežiūros atostogas taip, kaip norėjo, tai nuo 2023 metų sausio 1 dienos atsirado net du neperleidžiami mėnesiai. Šios 60 kalendorinių dienų galioja tiek mamai, tiek tėčiui^[3].

Tėvai dabar verčiami imti du mėnesius atostogų arba tiesiog negauti priklausančios išmokos, nes negali jos perleisti kitam. Toks pakeitimas atsirado prisidengiant lyčių lygybe ir noru įtraukti vyrus į šeimos gyvenimą. Nors iš tikrųjų vyrai iki šio pakeitimo ir taip galėjo imti vaiko priežiūros atostogas, tik niekas nereguliavo, kiek mėnesių jie privalo tai daryti. O su tokiu pakeitimu politikai tarytum įsiveržė į šeimų gyvenimus ir mestelėjo – „mes nuspręsime už jus, nes geriau žinome, ko reikia jūsų šeimai!“.

Tuo pačiu buvo ignoruojama ne tik vaikų susilaukusių tėvų laisvė rinktis, kaip pasiskirstyti vaikų auginimą. Taip buvo užmirštas ir kitas svarbus faktas – vaiko žindymas, kurio tikrai negalės atlikti tėvas, kad ir kiek kalbėtume apie lyčių lygybę. Deja, ne visos mamos gali palikti pieno, jog jo užtektų visai dienai, o vyrai, žinoma, negali žindyti, nes tiesiog yra vyrai.

Negana to, pasikeitė ir vaiko priežiūros išmokų dydžiai bei jų trukmė. Jei seniau buvo galima rinktis tarp vienerių arba dvejų metų, buvo pereita prie 18 mėnesių arba dvejų metų. Jei atimsime tuos neperleidžiamus dvejus mėnesius, kuriais galbūt negalės pasinaudoti dalis vyrų dėl įvairių asmeninių ar darbo priežasčių, atostogų trukmė susitraukia iki 16 arba 22 mėnesių. Seniau 12 mėnesių išmoką pasirinkę gauti tėvai gaudavo 77,58 proc., o dabar 18 mėnesių gauna 60 proc. O pasirinkę išmoką gauti 24 mėnesius, seniau pirmaisiais metais gaudavo 54,33 proc., o antraisiais gaudavo 31,03 proc.. Tuo tarpu dabar pirmais metais gauna 45 proc., o antraisiais – 30 proc..

Galima pagirti tik už tai, kad dabar tėvystės išmoka skiriama turint trumpesnį motinystės socialinio draudimo stažą. Pakanka išdirbti 6 mėnesius per paskutinius dvejus metus, o tai yra dvigubai mažiau nei prieš tai. Be to, išmokos gavimo metu leidžiama dirbti, jei išmokos ir papildomų pajamų suma neviršija 100 proc. buvusio vidutinio atlyginimo, pagal kurį buvo apskaičiuota išmoka.

Pirmą būstą norinčios įsigyti jaunos šeimos susiduria su ilgomis eilėmis ir sunkiais reikalavimais

Ne ką geresnes sąlygas turi ir tos jaunos šeimos, kurios svajoja apie nuosavą būstą. Nors viešai skalambijama apie dosnią valstybės paramą pirmajam būstui įsigyti, realybė yra daug skaudesnė. Į šias subsidijas gali pretenduoti tik tos šeimos, kurios sugalvoja įsikurti ne didmiestyje, o visi puikiai žino, kad padėtis kaimuose ir mažuose miesteliuose nuolat blogėja.

Čia rasti darbą, švietimo įstaigas ar įvairias būtinas paslaugas darosi vis sunkiau, tačiau politikai skatina šeimų kūrimąsi tik tokiose vietose, kur natūralu, kad su mažais vaikais norės įsikurti tik mažesnė dalis šeimų. Aiškinama, jog taip skatinamas regionų atsigavimas, tačiau kaip galima kalbėti apie regionų atsigavimą, kai juose nuolat mažėja mokyklų, gimdymo namų ir kitų svarbių paslaugų?

Nepaisant fakto, kad vien dėl subsidijai tinkamų vietovių atkrenta didelė dalis jaunų šeimų, yra sugalvota ir kitų taisyklių, kurios apsunkina lėšų gavimo tikimybę. Pavyzdžiui, jei vienas iš sutuoktinių per savo gyvenimą nors trumpam turėjo jo vardu užrašytą būstą, šeima automatiškai nebegali pretenduoti į valstybines lėšas. Tai galioja net jeigu šeima galbūt niekada negyveno minėtame būste ir jis tapo nuosavybe tik trumpam, pavyzdžiui, mirus artimajam^[4].

Net jei šeima atitinka visus kriterijus, dažnu atveju atsimuša į ilgą laukimo laikotarpį^[5]. O ką reiškia ilgi laukimo mėnesiai ar net metai, tikriausiai nesunku atspėti. Vargu ar daug būstą pardavinėjančių asmenų su mielu noru laikys rezervuotus būstus, vietoj to, kad tiesiog juos parduotų. Taip prarandami sumokėti avansai arba belaukiant eilėje skaičiuojami delspinigiai. Galiausiai šeimos praranda savo santaupas ar net būstus^[6].

Nepaisant šių problemų, jaunų šeimų, kurios gauna finansinę paskatą pirmajam būstui įsigyti, skaičius kasmet vis auga. 2018 metais lėšas gavo 116 jaunų šeimų, 2019 metais jas gavo 820 šeimų, 2020 metais - 1202 šeimos, 2021 metais - 1580 šeimų, o 2022 metais - 1595 jaunos šeimos. Deja, šiais metais iš valstybės biudžeto numatytų lėšų jau metų pirmoje pusėje akivaizdžiai ir vėl nepakako pinigų visoms į paramą pretenduojančioms šeimoms^[7]. Nors metų eigoje prie numatytų 8 mln. eurų buvo pridėti dar 3 mln. eurų, to veikiausiai neužteks, nes bėgant mėnesiams atsiranda naujų eilėje laukiančių šeimų. Be to, politikai jau planuoja keisti finansinės paskatos kriterijus, nebeleisdami pirkti būsto žiedinėse savivaldybėse bei nustatydami būsto vertės „lubas“^[8].

Žinoma, galima postringauti apie tai, jog jaunos šeimos turėtų džiaugtis bet kokia parama ir mažiau skųstis. Tačiau norint gerinti tragiškai atrodantį ir nuolat blogėjantį Lietuvos gimstamumą, neabejotinai reikia didinti paramą šeimoms ir stengtis, jog joms iš tiesų būtų gera gyventi Lietuvoje. Tuomet galbūt galėtume džiaugtis panašiais rezultatais kaip Vengrija, kurioje gimstamumas padidėjo 29 proc., lyginant 2011-2021 metų duomenis.