Kandidatų į seimą pajamų apžvalga: kurie lengviau didintų mokesčius?

Partijos, vengiančios didelių mokesčių, gali naudotis spragomis dėl savo turto apsaugojimo

Rinkimai – jau ant nosies. Tuo tarpu Lietuvos gyventojai ne tik svarsto apie kandidatus ir jų siekius bei vertina pastarųjų nuopelnus, tačiau taip pat nevengia žvilgčioti į jųjų kišenes, nuo kurių, pasirodo, tiesiogiai priklauso tautiečių piniginės storis^[1].

Šįsyk daug kam negirdėtą faktą pateikė Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija.

Remiantis duomenimis, jei, tarkim, partijoje dominuoja asmenys, mokantys palyginti nedaug mokesčių arba jų iš viso nemokantys, ši partija, tikėtina, bus linkusi didinti mokesčius. Jei partijoje dominuoja asmenys, kurių individualios veiklos rezultatas yra neigiamas, ir dėl to jie nemoka mokesčių, aptinkama aukšta rizika, jog tokie asmenys lengviau sutiks su mokesčių padidinimu individualiai veiklai.

Primenama, kad vykdant individualią veiklą pagal pažymą reikia mokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM), privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas, valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas. Kai individualios veiklos metinis pelnas (iš pajamų atėmus išlaidas) neviršija 20 000 Eur, faktiškai apskaičiuota pajamų mokesčio suma sudaro 5 proc. pelno; kai individualios veiklos metinis pelnas (iš pajamų atėmus išlaidas) viršija 20000 Eur, pajamų mokesčio dydis atitinkamai didėja nuo 5 proc. iki 15 proc.; kai individualios veiklos metinis pelnas pasiekia 35000 Eur sumą, taikomas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas^[2].

Tikimybė, kad partija, kurioje dominuoja asmenys, mokantys nedaug mokesčių arba jų iš viso nemokantys, lengviau didins mokesčius, iš esmės paaiškinama keliais aspektais.

Jeigu partijos lyderiai moka mažai mokesčių arba yra įsitraukę į veiklas, leidžiančias išvengti mokesčių, šie asmenys gali lengva ranka palaikyti didesnius mokesčius, tikėdamiesi, jog tai mažiau paveiks juos asmeniškai. Kalbant apie politinį populizmą, partija, be to, gali laikytis pozicijos, jog didesni mokesčiai neva padės geriau paskirstyti išteklius tarp visuomenės grupių, ypač tų, kurios moka didelius mokesčius. Tai gali būti patrauklu rinkėjams, ypač jei partija žada didesnę socialinę paramą arba viešąsias paslaugas, jas finansuojant iš padidintų mokesčių.

Galiausiai, nereikėtų pamiršti asmeninio intereso, plečiančio įtakos zonas.

Partijos, siekiančios išvengti didelių mokesčių (per teisinę mokestinių spragų išnaudojimą arba ekonomines struktūras), taip pat gali naudotis įvairiomis spragomis, jog jų pačių turtas išliktų apsaugotas.

Gyventojai moka didesnius mokesčius lyginant su daugiausiai pajamų 2023-aisiais gavusiais kandidatais į Seimą

Puikus mokesčių vengimo pavyzdys – ūkininko metinės pajamos, siekiančios, tarkime, iki 45000 eur., nuo kurių mokesčiai apskaičiuojami kaip ir bet kuriai kitai individualiai veiklai. Jei asmuo deklaruoja, kad gavo 1 mln. individualios veiklos pajamų iki sąnaudų atėmimo ir nemokėjo jokio GPM, tai reiškia, neva jo individuali veikla buvo nuostolinga. Toks asmuo mokėjo viso labo PSD įmokas nuo MMA. Taigi, „terpių“ apspręsti finansines operacijas gali būti ne viena. Nors didelės pajamos ir mažas GPM gali signalizuoti, kad žmogus nėra finansiškai sėkmingas, taipogi gali rodyti, jog jis linkęs naudotis tam tikromis lengvatomis.

Nepaisant to, jog tam tikros partijos savo darbotvarkę dėl padidintų mokesčių gali grįsti socialine gerove, pajamas neva perskirstant švietimo ar sveikatos apsaugai, tai ne tik gilina socialinį bei ekonominį susiskaldymą visuomenėje, tačiau taip pat pastebimai mažina gyventojų kišenių turinį. Remiantis kandidatų statistine duomenų analize, pateikiančia pajamų iki mokesčių duomenis, aiškėja: mokesčių didėjimas koreliuoja su partijų mokesčių mokėjimo principu – tik vienos jo laikosi, kitos, galimai, gudrauja.

Iš lentelės duomenų matoma, jog Lietuvos liaudies partija išsiskyrė mažiausiu GPM akcentuodama mažiausią gautą pajamų dydį. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos visų pajamų suma tuo tarpu buvo didžiausia – daugiau nei 10 mln. eurų, tačiau sumokėta GPM suma priskiriama santykinai mažesnei lyginant su visomis partijos kandidatų pajamomis. Didžiausią GPM dalį tarp kandidatų į Seimą sumokėjo TS-LKD – 12 proc., Liberalų sąjūdis ir LSDP – po 11 proc. ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – 10 proc. Nors kandidatų metinės apyvartos iš pažiūros yra gana nemažos, eiliniai gyventojai, regis, moka didesnius mokesčius, nei daugiausia pajamų pernai gavę kandidatai į Seimą.

Nepaisant to, džiaugiamasi tokių duomenų prieinamumu. Mat nors nėra informacijos, kokią kandidato pajamų dalį sudaro biudžetinės lėšos, tačiau bent jau rodomos GPM ir pajamos, gautos iš individualios veiklos.

Keturi kandidatai į Seimą už 2023 m. deklaravo didesnes pajamas nei 1 mln. eurų

Iš viso keturi kandidatai į Seimą už 2023 m. deklaravo didesnes pajamas nei 1 mln. eurų^[3].

Didžiausias pajamas pernai deklaravo Taikos koalicijos sąrašo lyderis Viktoras Uspaskichas – 3,6 mln. eurų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Egidijus Gečas – 1,7 mln. eurų, partijos „Laisvė ir teisingumas“ atstovas Antanas Juozas Zabulis – 1,24 mln. eurų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos Pavelas Bandalevičius – 1,14 mln. eurų. Atitinkamai, V. Uspaskichas pernai deklaravo 3,57 mln. eurų apmokestinamųjų ir neapmokestinamųjų pajamų bei deklaravo 451 tūkst. GPM sumą (12,6 proc. gautų pajamų), E. Gečas – 32 tūkst. eurų GPM (1,96 proc. nuo pajamų), A. Zabulis deklaravo 9,9 tūkst. eurų (0,8 proc. pajamų), P. Bandalevičius savo ruožtu – 3,9 tūkst. eurus (0,35 proc. pajamų). 

Vis dėlto, nemaža dalis kandidatų, 2023-aisiais gavusių 0,5–1 mln. eurų dydžio pajamas, deklaravo tik kelių tūkstančių GPM sumą. Anot Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentės Daivos Čibirienės, V. Uspaskichas – vienas iš žmonių, neieškančių mokesčių lengvatų. 

Primenama, jog Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai vyks 2024 m. spalio 13 d^[4].