Lietuvoje svarstoma nei vieno nepalikti be darbo: bedarbiai dirbtų už MMA

Verslas negali pakęsti bedarbių – pyksta, kad išmokoms turi „sumesti“ dirbantieji

Susikibus darbdaviams ir profesinėms sąjungoms dėl gatvėmis šmėžuojančių bedarbių, kaip turėtų būti sprendžiama problema dėl šių „nosies krapštymo“, buvo pateiktas siūlymas tokius asmenis įdarbinti už minimalią algą. Paprastai tariant, norima panaikinti nedarbo išmokas ir darbo ieškančius asmenis priversti dirbti už mažiausią šalyje darbo užmokestį.

Šiuo metu Lietuvoje galiojanti nedarbo išmokos tvarka numato, kad šiokia tokia finansinė pagalvė tiems, kurie iki tol dirbo ne mažesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį per paskutinius 30 mėn. Išmoka skiriama 9 mėnesių laikotarpiui ir laipsniškai mažėja kas tris mėnesius.

Skaičiuojama, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie 160 tūkst. bedarbių, iš kurių pusė gauna nedarbo išmokas. Šiuo metu vidutiniškai nedarbo išmoka mokama 5,8 mėnesio ir vidutiniškai siekia 580 eurų^[1].

Natūralu, kad šia tvarka gyventojai pasinaudoja dėl pačių įvairiausių priežasčių – vieni ieško naujų vėjų savo gyvenime, kiti vis dar ieško savęs, o treti susiplanavę atsigauti nuo toksiškos aplinkos savo buvusioje darbovietėje.

Tačiau Lietuvos darbdaviams tai nepatinka – dienomis gatvėmis besišlaistančių bedarbių neturi būti! Argumentai paprasti – darbo neturintys asmenys sulyginami su elgetomis, mat šiuos išlaikyti ir „sumesti“ ant išmokų turi ne kas kitas, bet tie patys dirbantieji.

Visgi dažnai pamirštamas vienas faktas, kad toks asmuo vienaip ar kitaip šias išmokas užsidirbti turėjo, tad savo laiku jas ir užsidirbo, tad ir turi teisę išeiti ir visai pelnytų „atostogų“.

Siūlo išeitį – be pajamų šaltinio likę asmenys turėtų dirbti už minimalų atlyginimą

Ir štai atskrieja išeitis, kaip valstybė turėtų rūpintis savo ar ne savo noru netekusiais darbo. Kalbant tokia jautria tema, iškart pasireiškia lietuviams į kraują įaugęs vergo mentalitetas ir pasirodo tikrieji veidai – jeigu neturi darbo, esi alkoholikas ir visoks kitoks. Tačiau pamirštama, kad gyvenimas sukasi, deja, ne vien apie darbą.

Tuomet pasirodo pasvarstymai, kad pragyvenimui reikia užsidirbti net ir tada, kai netekai darbo. Išeitis – bedarbių įdarbinimas už MMA į pačias pagrindines sritis, kuriose nuolatos trūksta papildomų rankų: tai – pagalba senoliams, žalioji transformacija, aplinkos priežiūra, gynyba.

Taigi, net ir tuo atveju, jeigu jaučiate, kad esate ne savo rogėse, matyt, nieko pakeisti negalėtumėte – tektų grįžti arba į buvusią darbovietę, arba dirbti už MMA rūpintis krašto gynyba plikomis rankomis.

Darbdavius, žinoma, piktina ir tai, kad Užimtumo tarnyba darbo neturintiems asmenims suteikia galimybę išklausyti kursų programas, išbandyti tai praktikoje. Išties, pyktis suprantamas, mat visada verslui palankiau „paprasti“ ir pernelyg daug reikalavimų nekeliantys darbuotojai.

Tokią tendenciją pagrindžia ir vis dažniau Lietuvoje veikiančių verslų priimtas sprendimas įdarbinti kitataučius.

Šalyje fiksuojamas didžiausias trūkumas menkiausiai apmokamų darbuotojų

Užimtumo tarnybos (UŽT) duomenimis, rugpjūčio mėnesį daugiausiai buvo fiksuota pasiūlymų darbų, kurių tūlas lietuvis pats dažnu atveju nė nebedirba, mat darbo užmokestis neatliepia patiriamų fizinių bei emocinių nepatogumų. Tačiau verslininkai ėmėsi kitos gudrybės ir užuot kėlę atlygio ribas, pakeitė darbuotojų sudėtį išmainydami lietuvius į atvykusius iš trečiųjų šalių.

Šių metų rugpjūčio mėnesį, pagal UŽT, labiausiai trūko šių darbuotojų^[2]: sandėliavimo tarnautojų, reklamos, rinkodaros ir pardavimų specialistų, virėjų, parduotuvių pardavėjų, biurų, viešbučių ir kitų įstaigų valytojų, kambarinių, pagalbinių įvairių darbų darbininkų, virtuvės pagalbininkų, kasininkų, administratorių, pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų ir kt.

Tuo tarpu remiantis portalo manoalga.lt duomenimis, didžiausia dalis darbuotojų Lietuvoje dirba už 1 570 eurų (arba 1 321 eurų atlygį į rankas)^[3].

Tiesa, dirbančiųjų už MMA dalis Lietuvoje nėra didelė, bet ekspertai aiškina, kad šią statistiką gali iškraipyti net ir euru nei minimumas gauta didesnė alga. Šių metų kovo mėnesį MMA uždirbo beveik 35 tūkst. žmonių, iš kurių didžiausia dalis Vilniuje (5 790 gyventojai), Kaune (2 786) bei Klaipėdoje (1 614)^[4].

Lietuvoje galioja nuostata, kad MMA gali būti mokamas tik už visai nekvalifikuotą darbą. Atsižvelgiant į dirbančiųjų už minimaliausią darbo užmokestį kiekius, galima svarstyti, kiek iš tiesų neturinčiųjų darbo, bet turinčių išsilavinimus ar atitinkamos darbinės patirties, iš tiesų svarstys galimybę dirbti bet ką.

Žmones siekiama įsprausti į rėmus be galimybės pagyventi sau

Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, itin opi perdegimo problema. Statistika rodo, kad bent kartą gyvenime perdegimą jautė trys iš keturių darbuotojų ir maždaug 77 proc. jį patyrė darbe, o 36 proc. teigia, kad jų darbdaviai nedaro nieko, kad jį įveiktų^[5].

Stojimo į „biržą“ priežastis dažnai nėra tik ta, kad staiga netenkama darbo ir norima užsitikrinti socialinę apsaugą, kol bus surastas naujas. Gana dažnu atveju kreipiamasi, nes norima bent kiek pailsėti nuo darbo rinkos ir pagaliau pradėti laiką skirti tik sau ir savo šeimai užuot įsispraudus į savaitgalių ir 30 darbo dienų atostogų per metus rėmus.

O tuo tarpu tam, kad atrasti save (kas šiais laikais akcentuojama kaip pagrindinis sėkmės raktas), kartais prireikia visiškos ramybės ir susitelkimo.

Ir štai belieka dar kartą pakartoti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės žodžius, kad nedarbo išmokas jas gaunantys jau užsidirbo..