Nauja švietimo mada – nesimokymas: tėvai visiškai atsisako mokslo programos

Vietoj įprasto mokymosi mokykloje Tik Toko karta vaikus palieka savieigai

Švietimo sistemos kone visame pasaulyje patiria didėjantį jaunųjų tėvų pasipiktinimą dėl esą pernelyg neįdomaus, niekam nereikalingo ir neretai tik neigiamas emocijas keliančio mokslo. Saugodami savo vaikus nuo streso, galimų patyčių ir neva betikslio mokymosi įprastose mokyklose, vis daugiau užsienyje gyvenančių tėvų gręžiasi į savarankišką mokymąsi. Tačiau ką tai iš tiesų reiškia ir ar mada tampanti vaikystė be oficialios mokyklos nepridarys tik dar daugiau žalos?

Savo vaikus į mokyklas nevedantys ir tuo besididžiuojantys tėvai renkasi visiškai priešingą mokymosi būdą. Lietuvoje nepilnamečiai privalo lankyti mokyklas arba mokytis nuotoliniu būdu, tačiau vis tiek praeidami numatytą programą. Tačiau kai kurių šalių tėvai žengė dar vienu žingsniu tolyn nuo švietimo sistemos ir apskritai nebenori turėti jokių reikalų su įprastais mokslais^[1].

Vietoj tradicinės švietimo sistemos su skirtingomis pamokomis ir numatytu mokymosi tempu bei išmokta programa, tokie šiuolaikiniai tėvai renkasi apskritai išmesti švietimo sistemą į šiukšlių dėžę.

Vadinamasis „unschooling“,^[2] kuris net neturi aiškaus lietuviško žodžio ir gali būti verčiamas kaip „nemokyklinimas“, „nemokyklinis ugdymas“ ar „nesimokymas“ yra savarankiškas mokymasis be jokios oficialios švietimo programos. Jis populiarėja įvairiose pasaulio vietovėse, tačiau tai ypač pastebima tose valstybėse, kuriose legalu mokyti vaikus namuose ar kuriose alternatyvūs ugdymo metodai yra labiau kultūriškai priimtini.

Čia svarbu pabrėžti, kad nesimokymo koncepcija nėra tokia pati, kaip tiesiog mokymosi namuose, mat antruoju atveju vaikai vis tiek gauna žinių įvairiose srityse ir praeina numatytą programą. O „unschooling“ vaikų ugdymo filosofijos atveju vaikai mokosi tik tai, ką nori, kuo domisi ir kas tuo metu atrodo aktualu. Jie viską patiria tiesiog pažindami pasaulį, t. y., nepasitelkiant jokios aiškios programos, mokymuisi skirtų knygų bei pratybų ir panašiai. Tačiau ekspertai perspėja, kad tokie eksperimentai gali sukelti daugybę problemų.

Nemokyklinis ugdymas („unschooling“) – filosofija, pagal kurią vaikai mokosi tik tai, ką nori ir kiek nori

Skirtingai nuo įprasto ugdymo, nemokyklinis ugdymas skatina vaikus kontroliuoti savo mokymosi procesą, tyrinėjant tai, kas jiems įdomu ir tai darant savo tempu^[3]. Ši mokymosi filosofija siūlo visiškai apeiti tradicinės mokyklos mokymo programą ir sudaryti vaikams sąlygas mokytis per natūralią gyvenimo patirtį. Taigi, nors vaikai mokosi namuose, „unschooling“ yra visai kitokia ugdymo filosofija nei mokymasis namuose (ang. homeschooling).

Nemokyklinio ugdymo lankstumas patinka daugeliui šeimų, kurios mano, kad tradicinės klasės neatitinka kiekvieno vaiko unikalaus mokymosi stiliaus ar jo poreikių. Čia nebelieka jokių įprastai švietimo sistemai žinomų suvaržymų, sėdėjimo suoluose, neįdomių pamokų ir reikalavimo atlikti numatytus testus. Taip pat nėra nei tradicinių mokytojų, nei laiko apribojimų, nes vaikas gali mokytis tiek, kiek nori ir kaip nori.

Šis požiūris pagrįstas įsitikinimu, kad vaikai yra iš prigimties smalsūs ir motyvuoti mokytis apie pasaulį, kai gali laisvai užsiimti juos dominančiais dalykais.

Pavyzdžiui, influencerė, tiktokerė Mami Onami pirmenybę teikia sūnaus praktiniam mokymuisi ir veiklai lauke, o ne tradiciniams vadovėliams. Nemokyklinėje aplinkoje jo smalsumas yra pagrindinis motyvatorius ir tiktoterė įsitikinusi, kad jam nereikia jokios mokyklos. Pasak Mami Onami, jai svarbu skatinti visą gyvenimą trunkančią meilę mokytis per realaus pasaulio patirtį, o ne tiesiog sausai išmokyti vaiką tam tikrų faktų^[4].

Savo šimtatūkstantinei sekėjų miniai socialiniuose tinkluose ji reguliariai pasakoja apie savo sūnaus progresą, tikindama, jog nemokyklinis mokymasis yra pats puikiausias pasirinkimas. Tiesa, kol kas jos vaikui yra vos 6 metai, o ir ką vėliau galės pasiūlyti tokia mama, kad vaikas neliktų su didžiulėmis žinių spragomis, taip ir lieka neaišku...

Nemokyklinio mokymosi pliusai ir pavienės sėkmės istorijos sužavi patiklius tėvus

Už nemokyklinį mokymąsi pasisakantys asmenys dažniausiai dėsto gan panašius tokios filosofijos pliusus:

• Skatina nepriklausomybę ir kritinį mąstymą. Nemokyklinis ugdymas skatina vaikus prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi, o tai gali paskatinti didesnę nepriklausomybę ir savidiscipliną. Ieškodami informacijos ir spręsdami problemas patys, vaikai dažnai išsiugdo stiprius kritinio mąstymo įgūdžius.
• Atliepia individualius poreikius. Tradicinės klasės skirtos mokinių grupėms, kurios turi išmokti tą pačią medžiagą tuo pačiu laiku ir tokiu pačiu tempu, todėl gali būti sunku patenkinti individualius vaiko poreikius. Priešingai, nemokyklinis mokymasis leidžia vaikams stipriai įsigilinti į dalykus, kurie juos žavi, nesvarbu, ar tai menas, gamta, technologijos ar literatūra. Mokymasis tampa asmeniškesne ir prasmingesne patirtimi, kurios nevaržo laikas ir numatytos mokymosi programos.
• Mažina spaudimą ir stresą. Be nuolat patiriamo spaudimo dėl egzaminų, namų darbų ir griežto tvarkaraščio, nemokyklinis ugdymas gali sukurti laisvesnę ir malonesnę mokymosi aplinką. Vaikai gali mokytis savo tempu, taip sumažindami nerimą, kuris neretai lydi tradiciškai besimokančius vaikus.
• Skatina mokymąsi visą gyvenimą. Pasak filosofijos palaikytojų, gilindamiesi į savo aistras, vaikai labiau linkę tapti entuziastingais žmonėmis, besimokančiais visą gyvenimą. Šis natūralus smalsumas, kuris yra būdingas daugeliui vaikų, vėliau išlieka ir skatina nuolatinį norą tyrinėti ir suprasti pasaulį net ir senstant.

Tėvai susižavi ne tik šiais pliusais, bet ir pavienėmis sėkmės istorijomis. Tokie pavyzdžiai kaip Billie Eilish, padėjo papildomai atkreipti dėmesį į nemokyklinės filosofijos potencialą. Muzikantė Billie Eilish, kuri buvo mokoma namuose, laikantis nemokyklinio požiūrio, dažnai kalbėjo apie tai, kad savarankiškas mokymasis leido jai nuo pat mažens sekti savo aistrą muzikai. Jos karjera daugelio Tik Toko kartos tėvų vertinama kaip įrodymas, kad struktūrizuotas formalus išsilavinimas nėra vienintelis kelias į sėkmę.

Žinoma, Billie Eilish nėra vienintelė puikiai pasaulyje atpažįstama asmenybė, kuri susidūrė su nesimokymo koncepcija. Tėvus vilioja ir kitos su netradiciniu ugdymu susijusios sėkmės istorijos:

• Elonas Muskas. Nors E. Musko požiūris į savo vaikų švietimą nėra atstumiantis įprastą švietimą, jis vadovaujasi daugeliu nemokyklinio ugdymo principų. Jis įkūrė „Ad Astra“ – nedidelę mokyklą, kuri skatina mokinius kūrybiškai mąstyti, tyrinėti savo pomėgius ir spręsti problemas, o ne vadovautis tradicine mokymo programa. E. Muskas pabrėžė, kaip svarbu sutelkti dėmesį į problemų sprendimą ir kritinį mąstymą, pagrindinius nemokyklinės filosofijos komponentus.
• Emma Watson. Aktorė, kuri nuo pat mažens vaidino Hermioną Įkyrėlę „Hario Poterio“ filmuose, filmavimų metu buvo mokoma namuose. Nors Emmos Watson išsilavinimas nebuvo griežtai nemokyklinio pobūdžio, jis apėmė asmeninį mokymąsi, atitinkantį jos vaidybos tvarkaraštį. Tai leido jai sutelkti dėmesį ir į aktorės karjerą, ir į akademinius užsiėmimus, kuriuos ji tęsė vėliau, kai studijavo Brauno universitete.
• Willo Smitho vaikai – Jadenas ir Willow Smith. Willas Smithas ir Jada Pinkett Smith nusprendė savo vaikus Jadeną ir Willow ugdyti namuose ir naudoti mokymosi metodą, kuris leido vaikams anksti suprasti savo meninius talentus. Ir Jadenas, ir Willow sėkmingai siekė vaidybos, muzikos ir mados karjeros, pabrėždami, kaip savarankiškas mokymasis padėjo jiems ugdyti kūrybinius talentus be tradicinės klasės suvaržymų.
• Taylor Swift. Garsioji dainininkė ir dainų autorė vidurinės mokyklos metais buvo mokoma namuose, daugiausia dėl jos muzikinės karjeros. Savarankiškas T. Swift mokymosi metodas leido jai sutelkti dėmesį į dainų rašymą ir pasirodymus, baigiant mokslus savo sąlygomis. Jos dėmesys savo aistroms paauglystės metais padėjo jai sukurti tvirtą pagrindą tolimesnei muzikinei karjerai.
• Erikas Demaine'as. Vaikas vunderkindas ir MIT kompiuterinių mokslų profesorius Erikas Demaine'as buvo mokomas namuose ir jam buvo leista nevaržomai gilintis į savo pomėgius, todėl labai jauname amžiuje jis studijavo universiteto lygmens matematiką. Sulaukęs 20 metų, jis tapo vienu jauniausių MIT profesorių, taip įrodydamas, kaip savarankiškas mokymasis gali lemti išskirtinius akademinius pasiekimus.

Savarankiškas mokymasis be jokių taisyklių gali sukelti rimtų problemų

Nepaisant augančio populiarumo, visgi daugelis žmonių kritikuoja nemokyklinį ugdymą. Vienas iš pagrindinių rūpesčių, kai kalbama apie tokį neįprastą mokymąsi, yra švietimo spragų galimybė. Neturėdami struktūrinės mokymo programos, vaikai gali praleisti svarbias pagrindines žinias. Tai ypač pasakytina apie matematiką, fiziką, biologiją ir kitus mokslus, kurie savaime yra įdomūs ir į juos gilinasi mažesnė dalis vaikų.

Nors nemokymo šalininkai teigia, kad vaikai natūraliai išmoks tai, ko jiems reikia savo laiku, kritikai abejoja, ar toks požiūris suteikia tinkamą pasirengimą aukštajam mokslui ar tam tikrai karjerai.

Internete galima rasti ne vieną istoriją, kur jau užaugę nemokyklinio ugdymo būdu mokyti asmenys teigė, kad vėliau jie patyrė sunkumų gyvenime dėl savo žinių trūkumo. Jiems taip pat kilo sunkumų bandant įstoti į aukštąsias mokyklas arba norint siekti karjeros konkrečioje srityje.

Juk universitetai ir kolegijos dažniausiai tikisi, jog būsimieji studentai turės tam tikrą formalaus akademinio pasirengimo lygį ir tą liudijančius dokumentus, o darbdaviai irgi ieško asmenų, kurie turi tam tikrą kvalifikacijos laipsnį.

Todėl namuose mokytiems vaikams galiausiai tenka papildomai gaišti kelis metus, kol baigia įprastą mokyklą ir gauna jos diplomą.

Kitas iššūkis – socializacija. Tradicinės mokyklos suteikia vaikams galimybę kasdien bendrauti su bendraamžiais. Nemokyklinėje aplinkoje socialinė patirtis gali būti ne tokia nuosekli arba beveik neegzistuoti, ypač jei vaikas nedalyvauja jokiuose būreliuose ir kasdien nemato savo bendraamžių.

Tiesa, nemokyklinio ugdymo šalininkai tvirtina, jog tokios šeimos mėgsta dalyvauti grupinėse veiklose, bendruomenės renginiuose ir kuria klubus, kad užtikrintų, jog jų vaikai ugdytų socialinius įgūdžius.

Tačiau jau yra pasitaikę istorijų, kai patys netradiciškai besimokę vaikai teigė, kad jautėsi izoliuoti ir socialiai mažiau pažengę, lyginant su tradiciniu būdu besimokiusiais asmenimis.

Be to, labai laisvai augę vaikai vėliau gali būti nepasiruošę realaus pasaulio lūkesčiams ir nesugebėti rodyti normalaus elgesio tokiose srityse kaip laiko valdymas, atskaitomybė ir terminų laikymasis. Be tradicinės mokyklos struktūros ir disciplinos kai kuriems žmonėms gali būti sunku prisitaikyti prie aplinkos, kurioje reikia šių įgūdžių. O tai yra būtini įgūdžiai darbo aplinkoje ir kitose sferose, su kuriomis susiduria dauguma suaugusiųjų.

Tėvų dalyvavimas mokymosi procese taip pat yra pagrindinis veiksnys, kuris gali užtikrinti, jog vaikas išmoks viską, ko reikia arba atvirkščiai – liks su didelėmis žinių spragomis. Nemokyklinis ugdymas reikalauja didelio tėvų įsitraukimo, kurie veikia kaip pagalbininkai ir vadovai, padedantys vaikams atrasti savo pomėgius ir išmokti svarbius dalykus.

Dirbantiems tėvams arba tiems, kurių laikas ir ištekliai yra riboti, gali būti sunku susidoroti su nemokykliniu ugdymu. O jeigu tėvų žinios yra labai menkos, tai irgi turės tiesioginę įtaką vaikams.

Be to, nemokyklinė filosofija labiausiai remiasi prielaida, kad vaikai iš prigimties yra smalsūs ir sieks žinių. Tačiau daliai vaikų gali trūkti savimotyvacijos arba jiems gali būti sunku susikaupti be išorinės, aiškiai suvokiamos mokymosi struktūros.

Jei vaikas neturi aiškių tikslų ir aistros tam tikrai sričiai, jis gali skirti daugiau laiko ne normaliai ugdomajai veiklai, o įvairiems nieko gero neduodantiems užsiėmimams. Pavyzdžiui, jis gali daug laiko praleisti žiūrėdamas televiziją ar žaisdamas vaizdo žaidimus, o tai lems pažangos ir žinių stoką.

Nesimokymas labiausiai populiarėja tarp amerikiečių, nors JAV ir taip kenčia nuo žemo žinių lygio

JAV yra neabejotinai pati ryškiausia šalis, kurioje nesimokymas įgauna vis didesnį ir didesnį populiarumą. Kadangi JAV turi gan didelę mokymo namuose bendruomenę ir santykinai gan lanksčius alternatyvaus ugdymo reglamentus, naujoviškas noras nesimokyti pagal įprastas švietimo programas tapo patraukliu pasirinkimu gan nemenkai daliai amerikiečių.

Priklausomai nuo valstijos, yra taikomas įvairaus laipsnio vaikų švietimo reguliavimas. Tačiau iš esmės JAV suteikia išties didelę laisvę tėvams, kurie nusprendžia neleisti savo atžalų į mokyklas ir visiškai ignoruoti tradicinę švietimo sistemą.

Nesimokymo koncepciją Amerikoje ypač populiarina vadinamoji Tik Toko karta, kuri tikina, kad galima rasti daugybę puikių pavyzdžių, jog iškiliomis, daug uždirbančiomis ir pasiekusiomis asmenybėmis tampama net ir be jokių mokslų. Tokie tėvai mini dainininkę ir dainų autorę Billie Eilish, dainininką ir dainų autorių Sawyerą Christopherį Fredericksą, youtuberį, animatorių, muzikantą ir filmų kūrėją Neilą Stepheną Cicieregą, dokumentinių filmų kūrėją, rašytoją ir muzikantę Astrą Taylor ir kitus, kurie tam tikrą laiką buvo mokomi namuose.

Visgi, jei žvelgsime į JAV statistiką, noras tinkamai nemokyti savo vaikų veikiausiai labiau susijęs su pačių amerikiečių gan prastu mokymosi lygiu ir supratimu, koks svarbus yra išsilavinimas.

Nors Amerikoje oficialus išsilavinimas yra plačiai prieinamas, tačiau nemaža dalis gyventojų nebaigia vidurinės mokyklos arba net neturi pagrindinių raštingumo ir su darbu susijusių įgūdžių.

Nacionalinio švietimo statistikos centro (NCES) duomenimis, 2019–2020 mokslo metais JAV vidurines mokyklas baigė 86 proc. mokinių^[5]. O tai reiškia, kad maždaug 14% mokinių nesugebėjo baigti vidurinės mokyklos.

Kasmet yra tikimasi, kad vidurinę mokyklą baigs daugiau nei 3 mln. asmenų, o tai reiškia, kad kasmet jos nesugeba pabaigti maždaug 500 tūkst. mokinių.

Remiantis JAV surašymo biuro duomenimis, 2020 metais maždaug 10% suaugusiųjų, kurie buvo sulaukę 25 metų arba vyresni, neturėjo vidurinės mokyklos baigimo diplomo.

Tai reiškia, kad maždaug 27 mln. suaugusių amerikiečių nėra baigę vidurinės mokyklos.

Be to, remiantis NCES tyrimu, apie 21% suaugusiųjų JAV (o tai yra apie 43 mln. žmonių) turi žemą raštingumo lygį^[6]. Tai reiškia, kad jų raštingumo lygis nesiekia pagrindinio lygio. O apie 54% JAV suaugusiųjų raštingumas siekia šeštos klasės ar žemesnį lygį.

Šie suaugę amerikiečiai nuolat susiduria su sunkumais, kai bando suprasti sudėtingus dokumentus, perskaityti ir suprasti medicininius nurodymus ar tiesiog tinkamai užpildyti darbo prašymus.

Negana to, apie 13% amerikiečių turi funkcinį neraštingumą, t. y. apskritai negeba pakankamai skaityti, rašyti ir skaičiuoti, kad sėkmingai atliktų su tuo susijusias kasdieniškas gyvenime pasitaikančias užduotis.

Daugelis vidurinės mokyklos nebaigusių ar pagrindinių raštingumo ir skaičiavimo įgūdžių neturinčių amerikiečių (kaip veikiausiai yra ir visose kitose šalyse), negali pretenduoti į geriau apmokamus darbus, kuriems reikalingas aukštasis išsilavinimas arba labiau specializuoti įgūdžiai. Šie asmenys dažnai dirba žemos kvalifikacijos ir mažai apmokamus darbus.

Tačiau nepaisant akivaizdžiai nepalankios statistikos, socialiniuose tinkluose ir svajonėse paskendę jaunieji tėvai vis tiek nusprendžia rinktis savo vaikų nesimokymą, tikėdami, kad jų vaikai bus išskirtiniai ir pasieks didžiulių aukštumų be normalaus išsilavinimo.

Nors nemokyklinis ugdymas išties užaugino keletą sėkmingų žmonių, tai nėra visiems tinkantis metodas.

Metodo sėkmė labai priklauso nuo vaiko asmenybės, tėvų paramos lygio ir galimybės naudotis ištekliais, kurie gali padėti nukreipti ir praturtinti mokymosi patirtį. Galbūt menkai daliai vaikų tokia laisvė ir nepriklausomybė išties yra labai naudingi, tačiau didesnei daliai vaikų tai gali sukelti švietimo spragas, socialinius iššūkius arba sunkumus pereinant prie struktūrinės aplinkos vėliau.