Rinkėjai renka pagal išvaizdą? Kandidatų įvaizdis ir negailestinga tikrovė

Ne išvaizda tautos balsai pelnomi, o darbais

„Įvaizdis – tai dar ne viskas“, – sako tūkstantmečius skaičiuojančioms vertybėms raudoną kilimą tiesiantys tautiečiai. Tačiau taip, kaip lengvai galima retušuoti beblunkančią antakių liniją, taip pat paprastai (tarkim, su plečkute skverne) „praskaistinama“ ir surūgusi, asfaltą diena iš dienos skalaujanti mina, kuri – it sviestas ant duonos – dera su vangia rudenine fizionomija.

Pavyzdinėmis savo nuotraukomis nesidalinsime – nors galėtume susėsti, apsikeisti ir smagiai pasijuokti. Tačiau maišeliai paakiuose, raukšlės kaktoje, suvargusi kaklo oda ir gyslomis nusėtos rankų linijos vargina ne vieną iš mūsų; juk visiems gerai pažįstama situacija, kai, priklausomai nuo dienos eigos ir poilsio kokybės, vieną rytą duodame sau 10 balų, kitą – vos išstename 3.

Visgi, šįsyk – ne apie mus; ant gėdos lentos „štabeliuosime“ kandidatus – į Seimą ir Europos Parlamentą. Ir viena iš jų – kandidatė į Europos Parlamento narius Vilija Blinkevičiūtė.

Tiesa ta, jog turėtume vertinti garbę, tikslingus užmojus, visapusišką atsidavimą, sąžiningumą ir, darbų bei projektų eigoje, vainikuoti kandidatų nuopelnus. Tačiau tautiečiai giedros dienos stoką kompensuoja šmaikštavimais, per dantį traukdami Lietuvai nusipelniusius (arba nelabai) asmenis bei laiko iš pažiūros nepaliestus jų veidus, realybės neatitinkantiems pastarųjų įvaizdžiams prašant malonės tiek pat, kiek ir patogios kėdės^[1]. 

Daugelis sutiktų, kad rinkėjams pasitikėjimą kelia garsiai įvardijami tikslai, kurių yra laikomasi, o taip pat diskurso su tautiečiais mezgimas bei nuolatinis pokalbio palaikymas. Tad nereikėtų stebėtis, jog daliai iš mūsų kyla vienas kitas klausimas: viešai skelbiamos, tačiau smarkiai pakoreguotos kandidatų nuotraukos – tai rinkėjų apgaudinėjimas ar, viso labo, nepilnavertiškumo kompleksas, pastariesiems šiukšles nešant su maišu ant galvos, o idėjas šalies gerovei skelbiant apsišarvavus photoshop'u?

Veido koregavimas – aptinkamas ir kandidatų fotoalbumuose, ir jų feisbuko profiliuose

Taip, technologinis amžius daro „savo paslaugą“ – kartais meškos, kitais atvejais – įvaizdžio, kuris, sutikus gatvėje, gali būti tiek palydimas šūksniais bei aplodismentais, tik, retesniais atvejais, supuvusių pomidorų ataka. 

Tiesa ta, jog visi norime atrodyti gražiai, dėl to puoselėjame savo odą ir rūpinamės išvaizda. Bet kartais, kaip matome, profesionalaus makiažo nepakanka, dėl to dalis iš mūsų griebiasi šiuolaikinių instrumentų – tempiasi veidą, skaistinasi skruostus, putlinasi lūpas ir šmakšt – kerpasi talijas. Nors šiuo būdu aplinkinius apgaudinėja nemaža dalis moterų, kurios, kad ir kaip neišmanytų naujųjų technologijų, pagrąžinimo filtrą telefone susiranda kone žaibiškai, to paties mados vėjo yra genami ir kandidatai į tautos atstovus nepaisant to, jog puikiai žinome, kaip jie iš tikrųjų atrodo. 

Rakursas ir nuotraukos koregavimas – skirtingi dalykai

Tautiečiai šnabždasi, esą nuotraukoje su V. Blinkevičiūte priešakyje – visai kitas žmogus. Leipdami juokais jie prasitaria, neva bet koks bulvių maišas nejučia gali tapti prabangiausių kostiuminių kelnių kantu. Kita vertus, kalbant apie kandidatus į Seimą, šaržo paišymo etiudai – juk mažiausia nuodėmė; Kaip Tėve mūsų ir Šventa Marija – ne dalindamiesi nutolusiais nuo realybės vaizdais laimingi būsime, o nesavanaudiškais tikslais.

Liūdnesnė gaida byloja, kad ne visada atrodome dailiai – ne taip, kaip norėtume. Taip taip, visi esame žmonės: net kai skruostai skendi akių tušo juodumoje, juos skalaujant padrikai pudros jūrai, pasidengusiai šaltibarščių likučiais lūpų kampuose, kuris gi iš mūsų norėtume, jog kažkas neatsiklausęs imtų ir nufotografuotų – „ir vėl ne tuo kampu“? Seimo nariai, kaip matome, savo „gerąja pusę“ taipogi žino, todėl imasi veiksmų.

Daugelis kalba, esą šiuo didingu pavyzdžiu seka ir rusų propagandiste vadinama Margarita Simonyan, kuri, nors televizijoje neretai vaizduojama kaip snieguolė iš septynių nykštukų, realiame gyvenime panašėja į pagyvenusią moterį su pagurkliu ir ne itin dailiais dantimis, kuriems, regis, reikėtų dar tobulesnių filtrų, kurių kol kas nėra išrasta^[2].

Kaip ten bebūtų, tokios situacijos apnuogina tai, kad dalis žmonių tautos atstovus vis dar renkasi pagal išvaizdą (Blinkevičiūtės klonas – vienas iš galimų pavyzdžių). Dirbtinai suformuoto įvaizdžio vergais, savo ruožtu, galimai dažniausiai tampa tie, kurie nesidomi politika ir į ją nelabai gilinasi, su kandidato projektais bei pasiekimais dienos eigoje tiesiog nusivalydami užpakalį. Tad daroma prielaida, kad politinė erdvė tampa terpe sąlyginiam dviveidiškumo naratyvui keroti.