Švietimas – Lietuvos podukra: kodėl taip sunku ją pamilti?

Švietimo sistema Lietuvoje dažnai atrodo kaip podukra didelėje šeimoje

Pamiršta, neįvertinta ir palikta tyliai stovėti kamputyje, kai politikos tėvas ir ekonomikos motina dalijasi dėmesiu tarp „svarbesnių“ vaikų – gynybos biudžeto, sveikatos apsaugos reformų ir verslo investicijų. Tačiau kaip ir bet kuriai podukrai, švietimui reikia tik vieno – meilės ir dėmesio, kad galėtų sužydėti.

Jei pažvelgtume į klasikines pasakas, podukra dažniausiai yra ta, kuri visiems tarnauja, tačiau niekada negauna dėmesio. Lietuvoje švietimas atrodo panašiai: užduotis ugdyti ateities kartas – viena sunkiausių ir atsakingiausių misijų, tačiau ji dažnai lieka šešėlyje. Mokytojai vargsta dėl atlyginimų, mokiniai – dėl prastų programų, o visuomenė neretai kaltina švietimo sistemą dėl visko – nuo bedarbystės iki moralinės degradacijos.

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutiniaisiais metais mokyklos susiduria su vadovėlių trūkumu. Jau kuris laikas mokiniai laukia vadovėlių, kuriuos pažadėjo motina valdžia. Ir ką jie gauna? Kopijuotas senų vadovėlių atbraižas, tarsi tai būtų kokia nors simbolinė auka už jų siekį gauti išsilavinimą. Net technologijų amžiuje mokiniai palikti be esminio ugdymo pagrindo – kokybiškos mokymo medžiagos. Ši situacija primena, kaip podukra gauna senas, nusidėvėjusias pamotės sukneles, kai kiti vaikai džiaugiasi naujomis.

Dar blogiau – nespėjo prasidėti mokslo metai, tačiau kai kuriose mokyklose mėnesį nėra mokytojų. Vaikai tiesiog sėdi tuščiose klasėse, laukdami, kol koks atsitiktinis mokytojas praeis pro šalį ir jų pasigailės ir kažko išmokys. Tai yra ne tik švietimo kokybės žlugimas, bet ir moralinė žala vaikams, kurie vis labiau praranda pasitikėjimą šviesia švietimo ateitimi. Panašiai kaip podukra, švietimo sistema ignoruojama iki tol, kol jos problemos tampa nebeišvengiamos.

Švietimo sistemos pamotė – tai biurokratinis aparatas

Nors ji yra oficiali globėja, jos širdyje trūksta tikro noro rūpintis. Pamotė nori viską reguliuoti, sudėlioti taisykles ir tikisi, kad podukra bus devintam danguj. Švietimo sistema tokia subyrėjusi, kad net podukra, ginkluota šiupeliu, visą dieną pluša bandydama sušluoti šipulius į vieną vietą, bet kiekvieną kartą pasilenkus, viskas vėl išsibarsto kaip po geros audros. Atrodo, lyg pati pamotė iš kampo stebi ir tyliai juokiasi, kaip beviltiškai bandoma tą švietimo krūvą sudėti į tvarkingą krūvelę.

Iš čia įžengiame į dar vieną „podukros“ iššūkį – nesibaigiančios patyčios mokyklose. Nors buvo pradėtos įvairios programos, skirtos kovoti su šia problema, realybė dažnai kalba ką kita. Daugybė vaikų kasdien patiria tiek emocinį, tiek fizinį smurtą mokyklose. Tokia atmosfera ne tik trukdo mokytis, bet ir formuoja naują nesaugumo ir socialinės atskirties kartą. Podukra dar kartą paliekama viena spręsti savo problemas, o sisteminės spragos toliau gilina situaciją.

Nuo 2025 m. gyventojai nebegalės skirti 1,2% savo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) švietimo įstaigoms. Šis sprendimas ,,simbolizuoja“ valstybės prioritetus ir tai tikrai ne švietimas. Panašu, kad pamotė tiesiog uždaro duris prieš nosį, kai podukra prašo pagalbos.

Klausimas – kaip išgelbėti švietimo sistemą, kad ji nebe jaustųsi podukra? Kaip ir pasakoje, reikia surasti tą vieną asmenį ar jėgą, kuri pradėtų tikėti jos verte. Tas „gelbėtojas“ gali būti tiek politinis lyderis, tiek visuomenė, kurie suprastų, kad švietimas nėra tiesiog išlaidos ar praeinantis politinis įrankis, o ilgalaikė investicija į valstybės ateitį.

Norint išgelbėti švietimą, reikia įsitraukti taip, kaip įsitraukiam į gerą dramą – su emocijomis ir tikra meile

Neužtenka tiesiog pamėtėti mokytojams kelis eurus daugiau į kišenę, tarsi tai būtų saldainis už gerą elgesį. Jiems reikia ir prestižo – ne tokio, kur mokytojas stovi kampe kaip niekam nereikalingas stabas, o tokio, kur jis didvyriškai valdo klasę, o ne tik varto pažymių knygelę. O mokymo programos? Jos taip suvaržytos, kad kūrybingumas pasimetė pakeliui, tarsi koks pamestukas miške. Reikia atverti duris laisvei, o ne testams, kurie daugiau primena kliūčių ruožą, nei išsilavinimo kelią. Ir viso šito nepataisysi vien pinigais – reikia dar ir sveiko proto bei širdies!

Kaip ir bet kurioje pasakoje, šviesa gali nušvisti tada, kai visi jau netenka vilties. Lietuvos švietimo sistema turi potencialą. Mokytojai yra tie tylūs didvyriai, kurie, nepaisydami aplinkos, kasdien stengiasi suteikti geriausias žinias, kad ir kokios būtų sąlygos. Tad norint šią podukrą mylėti, pirmiausia reikia ją pripažinti kaip lygiavertę šeimos narę.

Pabaigai, atsigręžkime į senąsias pasakas – kiekviena podukra turi galimybę tapti karaliene, jei tik atsiranda širdinga ranka, kuri ją palaiko. Švietimui Lietuvoje reikia būtent tokios rankos, kad jis iš podukros taptų valstybės pasididžiavimu.

Autorė: Viktorija Girinskienė