Vaikų teisės – aršiai ginamos popieriuje, tačiau tikram vaiko skausmui tarnyba kurčia

Per 3 metus 957 vaikai nukentėjo nuo seksualinės prievartos, 42 proc. – nuo artimų žmonių

Vis tenka sugrįžti prie smurto artimoje aplinkoje temos – ir ne be reikalo. Ilgametis „auklėjimas“ tam tikrais atvejais, deja, virsta seksualiniu prievartavimu – čia pat, Lietuvoje, nepaisant to, jog vaikų teisių apsauga šalyje yra reglamentuojama keliais svarbiais teisės aktais. 

Pagrindiniai iš jų – Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas.

Lietuva taip pat yra pasirašiusi ir ratifikavusi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kuri numato visapusišką vaikų apsaugą visose gyvenimo srityse, užtikrinant, kad vaikų teisės būtų saugomos tarptautiniu lygiu^[1]. Visgi, dėl nuostatų interpretavimo kartais tenka suremti pečius, nes nuomonės išsiskiria, o vaikai – ir toliau kenčia. Tiesa ta, jog nė vienas vaikas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį, šeimos gyvenimą, jo būsto neliečiamybę ar susirašinėjimo slaptumą arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Tačiau Lietuvoje pasitaiko net ir žymiai kraupesnių atvejų...

Remiantis 19 straipsniu, Konvencijos šalys, siekdamos apsaugoti vaiką nuo visų formų fizinio ar psichologinio smurto bei išnaudojimo, įskaitant seksualinę prievartą, imasi teisėkūros, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių^[2]. Aišku, jog įsipareigojama ginti vaiką nuo visų formų seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. Tačiau nepaisant to, jog šiems tikslams valstybės neva imasi visų reikiamų priemonių nacionaliniu, dvišaliu ir daugiašaliu lygiu, Lietuvoje tarpsta protu nesuvokiami dalykai, stebint seksualinių nusikaltimų prieš vaikus augimo tendencijas. Tai viena priežasčių, dėl ko imta svarstyti apie seksualinių nusikaltėlių registrą.

Apskritai, pastaruoju metu pastebimai išaugo seksualinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje skaičius. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per pastaruosius metus pranešimų apie galimai nukentėjusius vaikus skaičius siekė virš 28 proc. Per tris metus 957 vaikai yra pripažinti nukentėję nuo seksualinės prievartos, 42 proc. – nuo artimų žmonių^[3].

Seksualinių nusikaltėlių registrai veikia įvairiose šalyse – Lietuvoje šiuo klausimu vyksta diskusijos

Seksualinių nusikaltėlių registrai veikia įvairiose pasaulio šalyse siekiant stebėti ir kontroliuoti asmenis, kurie įvykdė nusikaltimus prieš vaikus ar kitus pažeidžiamus asmenis.

JAV – vienas iš plačiausiai žinomų pavyzdžių, šalyje nuo 1994 m. veikiant registrui, leidžiančiam visuomenei susipažinti su registruotais seksualiniais nusikaltėliais. Kai kuriose valstijose ši informacija yra viešai prieinama internete^[4]. Jungtinėje Karalystėje tuo tarpu nuo 2000 m. galioja įstatymas, pagal kurį seksualiniai nusikaltėliai privalo registruotis ir reguliariai teikti informaciją apie savo gyvenamąją vietą.

Kanadoje seksualinių nusikaltėlių registras pradėjo veikti dar 2004 m^[5]. Australijoje registrai tuo tarpu egzistuoja atskirose valstijose ir teritorijose, o nuo 2016 m. buvo įvestos griežtesnės taisyklės dėl seksualinių nusikaltėlių, kurie keliauja į užsienį. Naujojoje Zelandijoje nuo 2016 m. taipogi veikia seksualinių nusikaltėlių registras^[6]. Į šį sąrašą, be kita ko, patenka Lenkija, Portugalija ir Prancūzija.

Lietuvoje šiuo metu seksualinių nusikaltėlių registras nėra veikiantis tokia apimtimi kaip kai kuriose kitose šalyse. Tačiau pastaraisiais metais buvo svarstomi pokyčiai siekiant sustiprinti vaikų apsaugą nuo seksualinių nusikaltėlių. Nors pokyčiai dar nėra įgyvendinti, sprendimas numatomas jau šį rudenį.

Šiuo atveju duomenis iš riboto naudojimo duomenų bazės, kaip manoma, gautų teismai bei teisėsaugos institucijos. Vieša duomenų bazė tuo tarpu būtų atverta visuomenei – joje būtų matomi priimti nuosprendžiai, nuteistiesiems paskirtos bausmės, jų nuotraukos ir kiti duomenys. 

Šiaip ar taip, kvestionuojama, ar ši priemonė padės užpildyti visas ligšiolines spragas, su kuriomis jau dabar nėra susitvarkoma, atitinkamoms tarnyboms neretai nuo aukų tiesiog nusukant akis.

Nusikaltėlis puolė žmoną, šiai privertus dukrą nusirengti ir santykiauti su tėvu

Kaip ten bebūtų, apima jausmas, jog vaikų teisės yra „aktyviai“ ginamos tik popieriuje, kraupiems seksualinių nusikaltimų atvejams palaipsniui augant.

Pavyzdžiui, Lietuvą visai neseniai apskriejo žinia apie nuteistą vyrą – dukterų tvirkintoją bei prievartautoją^[7]. Teigiama, esą jis šia praktika užsiiminėjo ilgus metus... Kyla klausimų: kur vis tik žiūri aukščiau išvardintos tarnybos; kiek iš tikrųjų verti paminėti reglamentai, kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, toli gražu neužkertantys kelio realiems nusikaltimams, besitęsiantiems metų metus. Galiausiai, ar vaikas, išgirdęs apie (tokius) šešėlyje tarpstančius atvejus, galės ateityje kažkuo pasitikėti? Retorika „ant popieriaus“ skamba idealiai, deja, kartkartėmis ten ji ir pasilieka dūlėti.

Šiuo atveju teigiama, esą nestabdytas tėvas prarado kontrolę, todėl įpykęs, kad paauglė dukra jo „vengia“, su peiliu puolė savo žmoną, pastarajai privertus dukrą nusirengti ir jos akivaizdoje su tėvu santykiauti, jog neva išgelbėtų mamą. Ji tuo tarpu ramiai laukė, kol tėvas vaiką prievartavo. Tik brolių ir seserų, iššokusių pro langą ir kvietusių pagalbą, dėka situacija pakrypo kita linkme. Iš pažiūros, taip atrodo bendrininkavimo scenarijus. Tačiau vaikų motina kaltinimų, kaip ir buvo spėjama, galiausiai išvengė. Tad šiuo metu motinai nėra apribotos teisės į vaikus.

Nemažą dalį tautiečių, išgirdusių šią istoriją, nutartis verčia pasikasyti galvą ir žvilgčioti per petį.

Jie svarsto, kodėl vaikų teisių apsaugos tarnyba dalį istorijos yra linkusi užkloti po rudeniniais lapais; pastarieji rėžia tiesiai: galbūt situacijai pasitarnautų pasikeitusi įstatyminė teisinė bazė, vaiko saugumą (galų gale) statant kaip prioritetą, numatant pasekmes tarnautojams už klaidingą rizikos vertinimą. 

Prievartautojas, kaip žinoma, iš anksto buvo informuotas, kad prisipažinus bausmė mažėja trečdaliu. Kita svarbi detalė – jog nukentėjusieji miegojo viename kambaryje, kuriame reguliariai naktimis lankydavosi tėvas. Vis tik, kad ir kokiais pažadais Lietuva „soti“ bebūtų, reikia suvokti, kad sistema (o gal – ir joje paskirti atstovai) ne tik nuvilia, tačiau daliai taip pat kainuoja gyvenimus.