Žolinės: tiek krikščionių, tiek ir pagonių šventė, didžiausią dėmesį skirianti moteriškumui

Žolinės yra viena svarbiausių dienų liturginiame kalendoriuje

Rugpjūčio 15-ąją visas krikščioniškasis pasaulis švenčia Žolinę – dieną, kurią minimos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų data – sakoma, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik daugybę gėlių. Tuomet ir nuspręsta kad Marija paimta dangun, o šioji diena iki šiol yra siejama su gėlėmis, žolynais bei moteriškumo aura.

Žolinės, iš krikščioniškosios perspektyvos, yra siejamos su IV amžiaus pabaigos Jeruzale, kur šventė iki pat šių dienų išliko itin svarbia ir pagarbos reikalaujančia data. Net ir moderniųjų krikščionys šią dieną laiko viena seniausių ir garbingiausių su šv. Marija siejamų švenčių^[1].

Tai, jog Marija buvo paimta į dangų pripažįsta ir Bažnyčia, palyginti neseniai paskelbtomis dogmomis. 1854-ais buvo paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, o tai reiškia, kad ji prieš savo gimimą jau buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės, kad tokia išmintis tarp visų žmonių jai buvo suteikta dėl to, kad ji būsianti Dievo Sūnaus Motina. 1950-ais buvo paskelbta ir tai, jog Bažnyčia tiki Marijos ėmimą į dangų. Manoma, kad iš karto po mirties, jos Sūnus Jėzus prikėlė ją su kūnu ir siela ir paėmė dangun^[2].

Tiesa, iš kalbinės pusės, ši data dažnai gali būti painiojama. Lietuvoje Marijos ėmimo į dangų šventė vadinama Žoline, kaimyninėse slavų tautose, pavadinimas irgi yra panašus, diena dar vadinama ir „šaknine“. Na, o anglakalbiame pasaulyje, rugpjūčio 15-oji vadinama priėmimo – angliškai „The Assumption“ – diena.

Kadangi šioji data visuomet buvo siejama su Marija, jos moteriškumu ir motinyste, su diena plačiai susieti ir žolynai, gėlės, javai, laukinės grūdų kultūros, vaistažolės – nuo seno tradiciniais laikyti Mergelės Marijos gerbimo atributai.

Šie simboliai gali būti suprantami ir kaip atjautos, globos, rūpybos žmogaus kūnu ir siela atributai. Be to, kadangi Žolinės daugelyje šalių sutampa su derliaus nuėmimo laikotarpiu, bažnytinėse procesijose, ypač kaimo vietovėse, šventės proga nešami javų pėdai arba vainikai: manoma, kad Marija, pati būdama motina, globoja ir derlių, skatina derlingumą ir vaisingumą.

Vis tik, pasaulyje ir Lietuvoje išplitusios Žolinės tradicijos tikrai nėra siejamos tik su krikščionybe. Ši data yra palikusi pėdsaką ir pagonių metraščiuose, o šiais laikais, netikintys, laisvą dieną išnaudoja jau ne dvasinių poreikių pildymui, bet laikui su šeima ir mylimaisiais, kas taip pat yra neginčytinai svarbu.

 

Lietuvoje per Žolinės buvo pinami vainikai bei akcentuojamas dėkingumas

Nors uolūs tikintieji Žolines sieja su liturginėmis praktikomis, iš tiesų, šventė turi ir gana archajiškas ištakas. Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys šią dieną dėkodavo Motinai Žemei už derlių, gerus orus ir vaisingumą. Kaimynai latviai garbino deivę Marą, kuri yra mūsiškės Žemynos atitikmuo.

Kitos Europoje gyvenusios tautos, pavyzdžiui, romėnai, šią dieną paskirdavo deivei Dianai, kuri įvardijama ne tik kaip medžioklės, bet ir augmenijos deivė, o Senovės Graikijoje, vasaros ir rudens sandūroje ateidavo laikas pagerbti Artemidę, saugojusią laukinę gamtą.

Etnologai tikina, kad mūsų protėviai dėkodavo už naują derlių, kartu, pasiruošdavo atsisveikinti su vasara ir jos pramogomis: jog rugpjūčio vidurys jau dvelkia vėsesniais orais bei rudeniu. Ūkininkai šiai šventei pagamindavo litrus alaus, iš šviežio derliaus buvo kepama duona, stalai būdavo išnešami laukan, padengiami baltai, prie jų susėsdavo ištisos šeimos, kaimynai.

Vis tik, ne maistas, o žolynai visuomet buvo vienas iš svarbiausių šventės aspektų. Jaunos merginos pindavo 9 vainikus iš skirtingų augalų, o vakare, pakabindavo juos namų kampe. Kai namus užklupdavo perkūnas ar audra, vainikai būdavo smilkomi, susirgus – iš jų plikoma arbata: taip manyta, kad jie apsaugo nuo negandų ir blogos akies. Net statant naują namą, šeimininkai pindavo pabaigtuvių vainiką bei būtinai papildydavo jį per Žolines surinktomis gėlėmis ir žalumynais.

Na, o po dienos pramogų ir žaismingų papročių, žmonės susėsdavo sočios vakarienės. Tiesa, prie stalo buvo itin svarbus saikas: buvo manoma, kad svarbiausia šią dieną – dėkingumas, tad reikia nevengti dalintis – juk visko užteks visiems^[3].

Tradicijos užsienyje: nuo saldainių prie bažnyčios, iki Marijos statulos nešimo per miestą

Žolinių tradicijos skiriasi, atsižvelgiant į skirtingas kultūras ir vietos papročius. Dalyje slavų tautų, moterys vardu „Marija“ tą dieną namuose priiminėja svečius, taip pagerbdamos ir dosnumu atsidėkodamos šv. Marijai. Svečiai atsineša kuklių dovanų, o pati šeimininkė vaišina saldumynais, naminiu maistu.

Vis tik, Žolinės nėra vien tik rami ir dvasinga šventė – ši data minima trankiai, ir spalvingai. Dažnoje šalyje, ypač mažesniuose miesteliuose vyksta spalvingi festivaliai, eisenos ir bažnytinės procesijos, prie bažnyčių vyksta beveik ištisos mugės: pardavinėjami šventųjų paveikslėliai, rožiniai, saldainiai vaikams.

Lenkijoje, eisenos neapsieina be gėlių. Įprasta rankose neštis šviežių žiedų puokštelę: tikintieji puokštę neša į bažnyčią, vaikai gieda giesmes.

Tuo tarpu Ispanijoje, visą dieną vyksta dar trankesnės pramogos. Nors miestuose šventė praeina ramiai, dažnas miestietis nėra glaudžiai susijęs su liturginėmis datos ištakomis, tai kaimeliuose, gatvėse vyksta paradai su žirgais, įvairūs žaidimai, lenktynės, kostiumų konkursai, šokiai ir kiti šeimai tinkami renginiai.

Prancūzijoje, bažnytinių procesijų metu, iškilmingai nešama šv. Marijos statula, o tuo metu garsiai gaudi bažnyčios varpai, jos garbei giedamos giesmės^[4].

Šiuolaikiniais laikais, Žolinės dažniau yra tiesiog laisvadienis, skirtas poilsiui, susitikimui su mylimaisiais. Nors galima pagalvoti, jog šventės tradicijos miršta, iš tiesų svarbiausia ne žolynai ar lauko gėlių vainikai. Šią dieną svarbu padėkoti: šeimai, draugams, gamtai. Na, o dėkingumą kiekvienas juk išreiškiame savaip, tad ir dieną paminėti galime pagal savo nuostatas, vertybes ir planus.