77 tyrimas: rekordiniai prekybos tinklų ir bankų pelnai – kieno sąskaita?

Kol gyventojams prekės ir toliau brangsta, prekybos tinklai bei bankai džiaugiasi rekordiniais pelnais

Gan dažnai girdime, jog dar niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar. Juk auga pensijos ir atlyginimai, o tai, kokius pelnus susižeria prekybos centrai, rodo esą akivaizdžiai didėjančią žmonių perkamąją galią. Tačiau ar iš tiesų už vis didėjančių sumų stovi lygiagrečiai gerėjantis gyvenimas? Pamėginome į tai pažvelgti kiek giliau, atlikdami naujausią 77 tyrimą.

Štai žvelgiant į didžiuosius prekybos centrus, praėjusiais metais jie ir vėl eilinį kartą galėjo džiaugtis didėjančiomis pajamomis. 2023 metais iš penkių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų labiausiai nuskilo „Norfai“, kurios pajamos paaugo beveik 16 proc. Tai yra maždaug dvigubai didesnis pakilimas nei likusių didžiųjų prekybos tinklų. „Norfa“ pernai gavo net 783,54 mln. eurų pajamų, o grynasis pelnas 2023 m. sudarė 19,94 mln. eurų, apie 28 proc. daugiau nei užpernai. Prekybos tinklo rinkos dalis pasiekė 11,42 proc.^[1].

Tačiau net ir lėčiau nei „Norfa“ savo pajamas auginę kiti didieji prekybininkai tikrai negali skųstis. Didžiausio šalyje prekybos tinklo savininkė „Maxima LT“ praėjusiais metais džiaugėsi 2,143 mlrd. eurų siekiančiomis pajamomis. Tai yra net 7,94 proc. didesnės pajamos, jei jas lyginsime su 2022 metų pajamomis. „Maxima LT“ grynasis pelnas pernai buvo 32 proc. didesnis už 2022 m. ir pasiekė 116,7 mln. eurų. „Maxima LT“ sėkmingai užėmė 31,23 proc. visos Lietuvos rinkos.

2023 metais „Iki Lietuva“ gavo 886,8 mln. eurų pajamų, taip vos per vienerius metus padidindama savo pajamas 8,23 proc.. O jei žvelgsime į grynąjį pelną, praėjusiais metais „Iki Lietuva“ galėjo džiaugtis tikru rekordu – net 71 proc. padidėjusiu pelnu, kuris siekė 15,34 mln. eurų. „Iki Lietuva“ užėmė 12,92 proc. visos rinkos.

„Lidl Lietuva“, nors su savo apyvarta liko trečioje vietoje, praėjusiais metais vis tiek galėjo džiaugtis solidžiu prieaugiu. Vos per vienerius metus šio prekybos tinklo pajamos paaugo 6,25 proc. ir pasiekė 870,57 mln. eurus. „Lidl Lietuva“ užėmė 12,69 proc. visos rinkos.

„Rimi Lietuva“ irgi džiaugėsi ženkliai paaugusiomis pajamomis, mat per metus pajamos išaugo 6,44 proc. ir pasiekė 453,44 mln. eurų. Šis prekybos tinklas užėmė 6,61 proc. visos rinkos. Tiesa, „Rimi“ buvo vienintelis didysis prekybos centrų tinklas, kuris pernai patyrė nuostolių - 3,99 mln. eurų.

Būtų galima spėlioti, jog pasakišku greičiu augantys prekybos tinklų pelnai atspindi Lietuvos žmonių praturtėjimą ir smarkiai išaugusias galimybes pirkti didesniais kiekiais arba kur kas brangesnes prekes. Tačiau realybė yra visai priešinga – gyventojų pinigus „suvalgė“ infliacija ir sveiku protu vargiai paaiškinamos kainos parduotuvėse, o patys žmonės iš tiesų perka vis mažiau. Tad prekybos tinklų pelno rekordai tiesiog atspindi išaugusių kainų, o ne smarkiai praturtėjusių žmonių realybę.

Panašias tendencijas galima pastebėti ir dar vienoje srityje. Bankų rekordiniai pelnai 2023 metais buvo tokie dideli, kad net atmetus solidarumo įnašo ir kitus mokesčius, jie uždirbo 986 mln. eurų. Tai yra net du kartus daugiau nei 2022 metais, mat užpernai bankų pelnas siekė 491 mln. eurų. Tokį didelį pelno prieaugį lėmė staiga pakilusių palūkanų normų ypač didelis likvidumo perteklius aplinkoje. Be to, bankai sėkmingai kėlė mokesčius.

Augantys Lietuvoje veikiančių bankų pelnai nėra naujiena. Per pastarąjį dešimtmetį jie palaipsniui krovėsi vis didesnius turtus. Pavyzdžiui, 2015 metais bankų pelnai siekė 215 mln. eurų, 2018 metais buvo 356 mln. eurų, o 2022 metais siekė 491 mln. eurų. Tiesa, kai kuriais metais pelnas šiek tiek traukėsi, tačiau bendrosios tendencijos išliko tokios pačios, o dabar stebime dar neregėtus rekordus^[2].

Jei žiūrėtume į Lietuvos gyventojų padėtį, bankų statistika šiek tiek užčiuopia tai, ko galbūt nematome plika akimi. Nors ekonomistai mėgsta kartoti, jog lietuviai gyvena taip gerai ir taip tvirtai, kaip dar niekada iki šiol, visgi gan akivaizdžiai matosi, jog daugelis gyventojų klimpsta į bankines skolas ir negali įpirkti svarbių pirkinių ar turimomis lėšomis patenkinti savo vartojimo reikmių.

Pavyzdžiui, vien per 2023 metus bankų paskolų portfelis išaugo 1,6 mlrd. eurų – iki 27,5 mlrd. eurų. Net 55 proc. šio portfelio sudarė paskolos gyventojams. Be to, Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių gyventojai daugiausiai skolinosi ne tam, kad įsigytų būstą, o tiesiog vartojimo reikmėms. Per vienerius metus vartojimo paskolų portfelis išaugo net 41 proc. ir pasiekė 2,1 mlrd. eurų. Tiesa, taip pat gausėjo indėlių bankuose, tačiau lyginant su paskolų portfeliu, indėliai augo labai nežymiai – tik 9,4 proc., iki 4,4 mlrd. eurų.

Kainų pokyčiai per pastarąjį dešimtmetį vis labiau plonino gyventojų pinigines

Bet grįžkime prie prekybos tinklų pelnų ir to, kokias sumas išleidžia Lietuvos gyventojai. Lietuva tapo 19-ąja euro zonos nare 2015 metų sausio 1 dieną, kai galutinai visam laikui atsisakė lito ir įvedė eurą. Politikai šį pokytį sutiko itin džiaugsmingai, kalbėdami apie šviesų rytojų, stiprią ekonomiką ir sparčiai augsiančias žmonių pajamas. Štai tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius buvo pirmasis, kuris iš bankomato išsiėmė 10 eurų, o sveikindamas gyventojus sakė^[3]:

„Euras bus mūsų ir ekonominio, ir politinio saugumo garantas, leis sparčiau plėtoti gyvybingą ekonomiką, kuriančią naujas darbo vietas, gausinančią žmonių pajamas. Tvirtai tikiu, kad Lietuva sustiprins euro šeimą. Europos Sąjungoje esame ekonominio augimo lyderių smaigalyje.“

O dar prieš įsivedant eurą, tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtino, kad buvimas euro zonos dalimi ne tik atvers galimybę patiems priiminėti sprendimus, bet ir praktiškai beveik neturės jokios įtakos kainų kilimui:

„Rizika kainų kilimo yra maždaug 20-30 centų prie 100 litų. Tai įsivaizduokite, tai praktiškai jokios [rizikos]. Nebent būtų kažkokie labai negražūs, spekuliatyvūs veiksmai, ką turi kontroliuoti atitinkamos žinybos. Tai pirmiausia [reikia] aiškinti žmonėms, nuraminti žmones ir pasakyti, kad būsime stipriausių klube, galėsime priiminėti patys sprendimus, o dabar esame šiek tiek už durų. Ir mumis labiau pasitikės. Tai reiškia ir pigiau skolintis galėsime, ir daugiau pinigų liks pensijoms, daugiau pinigų liks visoms kitoms reikmėms.“

Deja, būtiniausių maisto prekių, paslaugų bei komunalinių mokesčių kainos Lietuvoje ženkliai kito nuo euro įvedimo 2015 metais iki pat šių dienų. D. Grybauskaitės pažadai apie esą beveik neaugsiančias kainas, stabilumą ir nepriklausomybę dabar atrodo veikiau kaip karčiai skambantis anekdotas nei teisingos ateities prognozės.

Žinoma, vargu ar kas gali paneigti, jog prisijungimas prie euro zonos Lietuvai atvėrė naujas galimybes, o eiliniams piliečiams tai tapo gan patogiu pasikeitimu, keliaujant po visas eurą turinčias šalis. Euro įvedimas atnešė tam tikro lygio stabilumą ir patogumą. Tačiau jei prieš įvedant eurą dar galėjome sakyti, kad vienas euras bus lygus 3,4528 lito, o kainos visiškai nepasikeis, gan greitai pajutome kainų šuolį.

Tai nebuvo tik euro įvedimo kaltė, nes per pastarąjį dešimtmetį įvyko daug pokyčių. Mūsų ekonomiką neigiamai veikė auganti infliacija, energetikos kainos ir kiti pasauliniai ekonominiai veiksniai. Tačiau atidžiau pažvelkime į kainų pokyčius, kad suprastume kaip smarkiai kilo būtiniausių prekių bei paslaugų kainos, o tuomet galėsime palyginti šiuos skaičius su atlyginimų ir pensijų augimu.

Maisto prekių kainų pokyčiai: per dešimtmetį viskas brango stulbinančiu greičiu ir viršijo ES vidurkį

Kainos ką tik įvedus eurą išliko pakankamai stabilios. Iš pradžių pirkėjai stebėjo nedidelį kainų kilimą, nes prekybininkai dažnai suapvalindavo kainas į didesnę pusę.

Tačiau laikui bėgant, maisto produktai tapo vis brangesni, nors ekonomistai toliau lyg susitarę kartojo, kad šalyje nepastebimas joks žymus kainų šuolis. Visgi, seni parduotuvių leidiniai atskleidžia tikrąsias jau pačių pirmųjų metų tendencijas.

Pavyzdžiui, lyginant 2015 metų „Maximos“ leidinių kainas su 2017 metų kainomis, 1 kilogramas kiaulienos sprandinės be kaulo 2015 metų pavasarį kainavo 3,19, o 2017 metų pavasarį – jau 3,99 euro. Atitinkamai kilo ir kitų produktų kainos: saulėgrąžų aliejus „Natūra“ pakilo nuo 1,69 iki 1,99 euro, „Rokiškio“ sviestas 200 g. – 2015 metais kainavo 0,85 euro, o 2017 metais pakilo iki 1,49 euro, o mažą avokadą 2015 metais buvo galima nusipirkti už 0,29 euro, nors 2017 metais jis kainavo daugiau nei dvigubai, t. y. 66 centus, raudonosios vynuogės pabrango nuo 1,59 iki 2,19 euro, fermentinis „Dvaro“ sūris (150 g.) – 79 centai, o 2017 metais – jau 1,29 euro^[4].

2015 metais bananų kilogramas kainavo 79 centus, o 2017 metais – jau 99 centus. Žaliosios vynuogės pabrango net euru – 2017 metais jos kainavo 2,99, nors 2015 metais jų kaina siekė 1,99 euro. Slyviniai pomidorai 2015 metais atsiėjo 89 centų (250 g.), o 2017 metais jau buvo pabrangę iki 1,25 euro. „Kėdainių konservų fabriko“ majonezas per porą metų pabrango 7 centais ir 2017 metais kainavo 2,05 euro, o šviežio viščiuko kaina šoktelėjo nuo 2,99 iki 3,19 euro.

Alkoholio kainos per pirmuosius dvejus euro zonos metus irgi gan akivaizdžiai šoktelėjo. Štai škotiškas viskis „Ballantine's“ 2017 metais kainavo 2 eurais brangiau nei 2017 metais – 18 eurų. „Utenos Kvietinio“ alaus skardinė 2017 metais kainavo beveik eurą, o 2015 metais – 0,63 centus.

Taigi, vien per 2015-2017 metų laikotarpį įvairios maisto prekės ženkliai brango. Nors tikslūs skaičiai priklauso nuo konkrečios prekės, tačiau akivaizdu, jog dauguma produktų brango mažiausiai po kelis euro centus, o dalis produktų tapo net ir dvigubai ar dar daugiau brangesni.

Remiantis Statistikos departamento išvadomis, 2014–2016 metais daržovės brango net 10 proc., taip pat smarkiai brango vaisiai, žuvis, aliejai ir kiti riebalai, saldumynai ir pieno produktai. 2017 metais buvo stebimas pieno produktų, kiaušinių, alkoholio, daržovių ir vaisių brangimas, taip pat brango mėsa, riešutai, aliejus ir miltai. Jei žvelgsime bendrai, visų vartojimo prekių kainos vos per vienerius metus padidėjo 3,3 proc., tad tai ženkliai atsiliepė žmonių piniginėms.

Nuo 2015 metų iki 2019 metų maisto kainos padidėjo maždaug 13 %. Įvairios prekės brango dėl pasaulinės rinkos pokyčių, ekonomikos augimo ir didėjančių energijos sąnaudų. Ypač kilo pieno, sviesto kaina, mušdama didesnius rekordus nei kaimyninėse šalyse.

Jei lyginsime 2015 metų kainas su 2020 metų kainomis, išvysime dar didesnius pokyčius. Kai kurių maisto produktų kainos, ypač mėsos, pieno produktų ir daržovių, per penkerius metus išaugo ~15–20% ar dar daugiau. Tiesa, viena iš pagrindinių priežasčių buvo įvardijama žaliavų kainų augimas pasauliniu mastu, tad to vargu ar būtume išvengę, kad ir kokia valiuta būtų galiojusi mūsų šalyje.

2015–2020 metais pasaulinės žaliavų kainos smarkiai svyravo, ypač dėl naftos kainų, kurių svyravimai turėjo įtakos gamybos, transportavimo ir prekių perdirbimo sąnaudoms. Naftos kainos kritimas 2015 metų pradžioje trumpam sumažino kainas, tačiau vėliau augimas buvo nulemtas tiekimo grandinių sutrikimų, geopolitinių įtampų ir žaliavų trūkumo.

Jei 2015 metais duonos kepalą buvo galima nusipirkti už ~0,75 euro, tai 2020 metais jau tekdavo mokėti ~1,20 euro. Pienas 2015 metais kainavo ~0,75 euro už litrą, o 2020 metais litras pieno jau kainavo ~1 eurą. Bulvių kilogramas 2015 metais atsiėjo ~0,35 euro, o 2020 metais kainavo ~0,50 euro.

Kainos Lietuvoje taip sparčiai kilo, kad 2022 metų pabaigoje maisto produktų kainų lygis sudarė 98 procentus ES vidutinio maisto kainų lygio. Deja, nors spėjome susilyginti savo maisto kainomis, atlyginimai vis dar buvo likę kur kas žemesni.

2021 metų pabaigoje vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė tik 65 proc. ES vidutinio atlyginimo. O tai reiškia, kad vidutinio lietuvio išlaidų maistui ir visoms kitoms prekėms bei paslaugoms santykis buvo gerokai didesnis nei daugumos kitų europiečių^[5].

2022 metais bulvių kilogramas kainavo ~0,63 euro, litras pieno atsiėjo ~1,13 euro, 200 g. sviesto kainavo ~2,63 euro, o kilogramas kiaulienos kumpio su kaulu kainavo ~3,75 euro. Jei lyginsime maisto produktų kainas 2021 ir 2022 metais, vos per vienerius metus maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai pabrango 26,3 proc.

Jei žvengsime į pačius naujausius duomenis, dabar ekonomistai kartoja, jog pandemijos poveikis tiekimo grandinėms, energetikos krizė ir Rusijos karas Ukrainoje smarkiai prisidėjo prie maisto kainų kilimo. Tačiau tokie paaiškinimai atrodo kiek miglotai, nes 2022–2024 metais maisto kainos Lietuvoje net viršijo ES vidurkį, ypač tokiose kategorijose kaip pieno produktai.

Praėjusiais metais, kalbant apie neįtikėtinai išaugusias kainas, politikas Bronis Ropė sakė^[6]:

„Savaime suprantama, žmonės yra nepatenkinti, jog už maistą mokame jau kaip turtingieji vokiečiai ar prancūzai, tačiau tokių pat atlyginimų ar pensijų vis dar negauname.“

„Lietuva - vienintelė šalis bendrijoje, kur maistas brango daugiau nei 35 proc., o kai kurios prekės pabrango net dvigubai.

Žmonėms vis sunkiau įpirkti maistą, jie vis aktyviau būriuojasi prie akcijinių, nukainotų, besibaigiančio galiojimo prekių.

Infliacijai mažėjant, maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos vis dar išsilaiko aukštame lygyje - šių metų rugsėjį buvo 8,3 proc. aukštesnės, lyginant jas su pernai metų atitinkamu laikotarpiu.

Negana to, nemaža dalis būtiniausių maisto produktų kainų išliko gerokai didesnės.

Pavyzdžiui, alyvuogių aliejus pernai metų gruodį buvo brangesnis 17,0 proc., tuo tarpu šių metų rugsėjį - net 36,3 proc. brangesnis.

Kiaušinių kaina rugsėjį buvo net 17,9 proc. didesnė, šokoladai ir desertai - 17,8 proc., vaisių ir daržovių sultys - net 24,9 proc. ar mėsa ir jos produktai - 6,6 proc.“

Paslaugos ir komunaliniai mokesčiai irgi šovė į dar nematytas aukštumas

Norėtųsi, jog būtų galima pasakyti, kad augant vienoms kainoms galėjome atsipūsti ir nepatirti kainų šuolio kitose srityse. Deja, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos gyventojams teko išgyventi ir paslaugų kainų bei komunalinių mokesčių augimą, atspindintį bendrą infliacijos lygį ir ekonominius pokyčius.

2015 metai atrodė gan ramūs, nes paslaugų sektoriuje kainos išliko stabilios, nors kai kuriose srityse, tokiose kaip kirpyklos ir restoranai, buvo pastebėtas nedidelis kainų kilimas, siekiantis 5–10%. Iš esmės, paslaugų kainų pokyčiai buvo gan nuosaikūs ir gyventojai nepatyrė šoko.

Tačiau 2017 metais paslaugų kainos jau kilo daug sparčiau. Pavyzdžiui, būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro kainos per kelerius metus pakilo apie 50%, o viešojo maitinimo paslaugos tapo 20% brangesnės^[7].

Negalėjome atsipūsti net ir vėliau, nes 2020 metais, pandemijos laikotarpiu, kai kurie sektoriai pabrango dar labiau. Tai ypač pasakytina apie sveikatos sektorių ir apgyvendinimo sektorių. Kadangi buvo patiriami įvairūs rimti apribojimai, regėjome kainų šuolius, bandant prisitaikyti prie naujosios realybės.

2022 metais buvo tikra infliacijos viršūnė. Vos per vienerius metus būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro prekių ir paslaugų kainos padidėjo 49,2 proc. Kietasis kuras pabrango 127,1 proc., skystasis kuras – 84,4 proc., šilumos energija – 83,1 proc., dujos – 58,9 proc., elektros energija – 46,2 proc., gaminiai ir medžiagos būsto priežiūrai ir remontui – 23,7 proc., būsto priežiūros ir remonto paslaugų – 23 proc. Viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugų kainos padidėjo 15,5 proc. Tai, kas įprastai galėtų įvykti per labai ilgą laikotarpį, Lietuvoje įvyko vos per metus^[8].

Jei žvelgsime į komunalinius mokesčius, panaši situacija buvo stebima ir čia. Prieš dešimtmetį mokesčiai atrodė stabilūs, kainų augimas buvo nežymus. Tačiau 2020 metais šildymo kainos augo apie 15-20 proc., o 2022 metais šildymo kainos ir toliau kilo į viršų, su tikru rekordininku Vilniumi, kuriame šildymas brango net iki 50 proc. vos per vienerius metus^[9]. Tas pats pasakytina ir apie elektros kainą. Juk jau kuris laikas esame pamiršę, ką reiškia pigi elektra, o per patį piką stebėjome net ir kelis kartus pabrangusią elektros energiją.

Būsto kainos ir jo įperkamumo Lietuvoje pokyčiai rodo, kad darosi vis sunkiau įsigyti savo gyvenamąjį plotą

Lietuvoje būsto kainos ir būsto įperkamumas keitėsi skirtingai per pastarąjį dešimtmetį, mat kainų pokytį lėmė besikeičiantys ekonominiai veiksniai, paklausa, bankų skolinimo politika bei tarptautiniai ekonomikos svyravimai. Visgi, bendra tendencija yra gan panaši kaip ir kitose srityse, nes per mažiau nei dešimtmetį būstų kainos nuolat augo, o eilinė šeima galėjo įpirkti vis mažesnį gyvenamąjį plotą.

Euro įvedimas iš pradžių didelės įtakos būsto kainoms neturėjo. Būsto kainos stabilizavosi po 2008–2012 m. ekonominės krizės, o 2014–2015 metais stebimas kainų augimas buvo palyginus gan lėtas. Šiuo laikotarpiu būsto kainos augo vidutiniškai apie 3–5% per metus.

Tačiau 2017-2018 metais palūkanų normos buvo žemos, o skolinimo sąlygos pagerėjo, todėl būsto kainos pradėjo kilti kur kas sparčiau. Vos per vienerius metus (t. y., lyginant 2017 metus su 2016 metais) buvo fiksuojamas 8,9 proc. bendras būsto kainų padidėjimas. O lyginant 2018 metus su 2017 metais, per vienerius metus būsto kainos pabrango dar 7,3 proc.^[10]

Statistikos departamento duomenimis, naujos statybos būstų kainos 2018 metais, lyginant su 2017 metais, padidėjo 7,8 proc., iš jų vienbučiai ir dvibučiai namai pabrango – 12,7 proc., butai daugiabučiuose namuose – 6,3 proc. Ankstesnės statybos būstų kainos padidėjo 7,1 proc., iš jų vienbučių ir dvibučių namų – 10,3 proc., butų daugiabučiuose namuose – 6,1 proc.

Ženklus kainų augimas tęsėsi ir iki 2020 metų, bet pandemijos laikotarpiu jis šiek tiek sulėtėjo. Nors būsto paklausa išliko didelė, kai kurie pirkėjai atidėjo pirkimus dėl nežinomybės ir laukdami geresnės, stabilesnės ekonominės padėties. Visgi 2019–2020 m. kainos Vilniuje ir kituose didmiesčiuose toliau augo apie 7–10% per metus^[11].

2022–2024 metų laikotarpiu kainos smarkiai šoktelėjo dėl infliacijos, žaliavų trūkumo, statybos sąnaudų augimo, pandemijos poveikio ir kitų veiksnių. Vien 2022 metais butų kainos išaugo vidutiniškai 19,1%. Jei lyginsime didmiesčius, būsto kainos Vilniuje paaugo – 22,0%, Kaune – 15,7%, Klaipėdoje – 14,9%, Šiauliuose – 15,3% ir Panevėžyje – 15,9%. Raimondas Reginis, „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims, teigė^[12]:

„Vidutinis metinis butų pardavimo kainų augimas šalies didmiesčiuose buvo vienas aukščiausių istorijoje ir sudarė net 21,5% (2021 metais vidutinis augimas siekė 14,2%).“

Jei žiūrėsime į dabartines tendencijas, augimas yra sulėtėjęs, tačiau niekur nedingsta. Bendras butų kainų lygis Lietuvos didmiesčiuose per pastaruosius 12 mėnesių augo 3,0%. Lyginant 2024 metų rugpjūčio mėnesį su 2023 metų rugpjūčio mėnesiu, butų kainos labiausiai augo Klaipėdoje: Vilniuje – 1,9%, Kaune – 3,7%, Klaipėdoje – 5,7%, Šiauliuose – 3,4% ir Panevėžyje – 3,3%^[13].

Taigi, prieš dešimtmetį, ką tik įvedus eurą, būsto įperkamumas buvo kur kas geresnis nei dabar, nes ekonomika augo, palūkanos buvo žemos, o pats būstas kainavo žymiai mažiau nei dabar, net ir įvertinus infliaciją. Žinoma, tiek tada, tiek dabar būstas dažnai perkamas su paskola, o ne išskirtinai vien savomis lėšomis.

2016 metais jau buvo matomas spartus būsto kainų kilimas, tačiau žemos palūkanų normos leido išlaikyti gan gerą įperkamumo rodiklį. Vidutinė vilniečių šeima 2016 metais galėjo įpirkti iki 73 kv. metrų ploto būstą. Jei lyginsime Lietuvos padėtį su kaimyninių šalių sostinėmis, vilniečių būsto įperkamumas visgi buvo prastesnis nei Rygos ar Talino, nes tais pačiais metais vidutinė šeima Rygoje galėjo įpirkti iki 92 kv. metrų, o Taline iki 85 kv. metrų butą^[14].

Jei lyginsime 2016 metų rodiklius su 2024 metų rodikliais, gali ištikti tikras šokas. Per tokį palyginus gan trumpą laikotarpį vidutinės vilniečių šeimos būsto įperkamumas smarkiai susitraukė. 2016 metais vilniečių šeima galėjo įpirkti iki 73 kv. metrų ploto būstą, o dabar gali įpirkti tik vos 50 kv. metrų dydžio butus^[15].

Didžiausi būsto įperkamumo pokyčiai buvo stebimi 2022-2024 metais, kai iki tol gan erdvūs įperkami būstai staiga susitraukė net keliomis dešimtimis kvadratinių metrų. Taigi, nors vidutinės Lietuvos gyventojų pajamos taip pat didėjo, infliacija, energetikos sąnaudų augimas ir kiti veiksniai sumažino realų šeimų būsto įperkamumą. Vilniuje ir kituose didmiesčiuose daugeliui šeimų būsto įsigijimas tapo kur kas sunkesnis, o regionuose situacija irgi ženkliai pablogėjo, nors ir išliko šiek tiek geresnė.

Nors minimali alga ir vidutinis atlyginimas kilo nuolatos, tai pilnai nekompensuoja padidėjusių kainų

Žinoma, tikrai negalima teigti, jog Lietuvoje nuolat patyrėme tik beprotiškai augančias kainas ir vis prastėjančią situaciją. Nors įvairūs sektoriai išties brango rekordišku greičiu, Lietuvos gyventojai taip pat galėjo džiaugtis augančia minimalia alga ir vidutiniu atlyginimu.

Minimalios algos (MMA) kėlimo tendencijos Lietuvoje pastaraisiais metais buvo gana akivaizdžios, tačiau klausimas, ar jos pakankamos kompensuoti nuolat augančias maisto ir paslaugų kainas. Per pastarąjį dešimtmetį MMA augo taip^[16]:

• 2015 metų sausio 1 dieną buvo 300 eurų,
• 2015 metų liepos 1 dieną buvo 325 eurų,
• 2016 metų sausio 1 dieną buvo 350 eurų,
• 2016 metų liepos 1 dieną buvo 380 eurų,
• 2018 metų sausio 1 dieną buvo 400 eurų (361 euras į rankas),
• 2019 metų sausio 1 dieną buvo 555 eurai (395 eurai į rankas),
• 2020 metų sausio 1 dieną buvo 607 eurai (447 eurai į rankas),
• 2021 metų sausio 1 dieną buvo 642 eurai (468 eurai į rankas),
• 2022 metų sausio 1 dieną buvo 730 eurai (533 eurai į rankas),
• 2023 metų sausio 1 dieną buvo 840 eurai (633 eurai į rankas),
• 2024 metų sausio 1 dieną buvo 924 eurai (708 eurai į rankas)^[17].
  

Vyriausybė taip pat jau yra nutarusi, kad MMA 2025 metais sieks 1038 eurus, arba 777 eurus atskaičiavus mokesčius^[18]. Taigi, per dešimtmetį MMA ženkliai padidėjo.

Panašią tendenciją buvo galima stebėti ir su vidutiniu atlyginimu. Pavyzdžiui, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2015 metų pirmąjį ketvirtį sudarė 699,8 eurus^[19]. O 2016 metų ketvirtąjį ketvirtį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje neatskaičius mokesčių jau siekė 822,8 euro^[20]. Atitinkamai vidutinis atlyginimas (prieš mokesčius) kilo ir sekančiais metais^[21]:

• 884,7 eurų 2017 metų ketvirtąjį ketvirtį,
• 970,3 eurų 2018 metų ketvirtąjį ketvirtį,
• 1358,6 eurų 2019 metų ketvirtąjį ketvirtį,
• 1524,2 eurų 2020 metų ketvirtąjį ketvirtį,
• 1679,3 eurų 2021 metų ketvirtąjį ketvirtį,
• 1900,3 eurų 2022 metų ketvirtąjį ketvirtį,
• 2110,3 eurų 2023 metų ketvirtąjį ketvirtį.

2024 metų antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis atlyginimas prieš mokesčius siekė 2196,4 eurai. Tad po mokesčių vidutinis atlyginimas buvo 1352,9 eurai. Tuo tarpu 2015 metų vidutinis mėnesinis atlyginimas po mokesčių siekė 553,8 eurus. Taigi, per kiek mažiau nei dešimtmeti VMA paaugo 799,1 eurais. Tai atrodo išties įspūdinga suma.

Tačiau nepaisant to, jog atlyginimai nuolat kilo, jie augo pernelyg lėtai, lyginant su maisto, paslaugų, komunalinių mokesčių ir kitomis kainomis. Nors atlyginimai kasmet kyla, infliacija, ypač nuo 2021 metų, buvo greitesnė. O tai reiškia, kad nors MMA su VMA didėjo, šie padidinimai tik iš dalies kompensavo augančias gyvenimo išlaidas. Be to, aukštesnį nei MMA atlyginimą gaunantys asmenys neretai išvis nesulaukdavo algos pakėlimo.

Todėl daugelis šeimų, gaunančių minimalų atlyginimą arba nuo jo mažai tesiskiriančią sumą, patiria finansinių sunkumų. O vidutinį atlyginimą uždirbančioms šeimoms veikiausiai irgi tenka labiau susiveržti diržus.

Pensijų dydžiai ir atlyginimai nuolat augo, tačiau skurdas Lietuvoje išlieka aukštame lygyje

Lietuvos žmonių gaunamų pensijų dydžiai per pastarąjį dešimtmetį irgi palaipsniui augo. Vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija 2015 metais siekė tik 244 eurus. O tolesniais metais ji ženkliai kilo, kol pasiekė 605 eurus. Vidutinės valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos pokyčiai atrodo taip^[22]:

• 2016 metais vidutinė pensija siekė 255 eurus,
• 2017 metais vidutinė pensija siekė 277 eurus,
• 2018 metais vidutinė pensija siekė 311 eurus,
• 2019 metais vidutinė pensija siekė 344 eurus,
• 2020 metais vidutinė pensija siekė 376 eurus,
• 2021 metais vidutinė pensija siekė 413 eurus,
• 2022 metais vidutinė pensija siekė 473 eurus,
• 2023 metais vidutinė pensija siekė 539 eurus,
• 2024 metais vidutinė pensija siekia 605 eurus.

Tiesa, pensijos dydis priklauso nuo sumokėtų įmokų dydžio ir kiek laiko buvo dirbama, tad anaiptol ne visi Lietuvos senjorai gali džiaugtis tokiomis sumomis. Net ir žvelgiant į vidutinę pensiją, būtinąjį stažą turinčių pensininkų vidutinė alga praėjusiais metais siekė 574,2 eurus, o būtinojo stažo neturint – vos 342,7 euro. Šiais metais būtinąjį stažą turinčių pensininkų vidutinė pensija siekė 644 eurus.

Pavyzdžiui, tam, kad asmuo 2022 metais būtų galėjęs gauti kiek didesnę nei vidutinę pensiją (512,21 eurus), jis turėjo sukaupti 33,5 metų darbo stažą ir 38 taškus^[23]. Bet tam, kad per 33,5 metus sukauptų 38 taškus, asmuo kasmet turėjo gauti daugiau nei 1,1 taško. O tai reiškia, kad jis 33,5 metus turėjo nuolatos dirbti už kur kas didesnį nei vidutinį atlyginimą. Pavyzdžiui, pagal dabartinius pavyzdžius, 2000 eurų (neatskaičius mokesčių) gaunantis asmuo per metus uždirba tik 1,05 taško, tad tokia alga yra ženkliai per maža, kad vėliau būtų gaunama vidutinė pensija išdirbus 33,5 metus.

Įstatymas numato, jog minimalus stažas senatvės pensijai gauti yra 15 metų. Tiek metų išdirbę asmenys gauna nesumažintą bendrąją pensijos dalį, kuri 2023 metais sudarė 246,21 euro. Taigi, ji lygi bazinei pensijai, kuri tvirtinama kiekvienais metais.

O būtinasis stažas senatvės pensijai 2024 metais siekia 33,5 metų. Šis reikalavimas yra didinamas jau eilę metų, kol 2027 metais pasieks 35 metus. Tuo pačiu padidės ir pensinis amžius, kuris 2026 metais pasieks 65 metus. Kitaip tariant, kasmet nauji pensininkai privalo dirbti bent 6 mėnesiais ilgiau, jog sukauptų būtinąjį stažą, kol pagaliau pasieksime 2027 metus^[24].

Jeigu asmuo dirbo ir gavo minimalią algą, jo pensija bus ženkliai mažesnė nei asmens, kuris ilgiau dirbo ir mokėjo didesnes įmokas. Pavyzdžiui, asmuo, kuris dirbo 36 metus ir uždirbo tris vidutinius darbo užmokesčius (VDU), turės gerokai didesnę pensiją nei tas, kuris dirbo 18 metų už minimalų atlyginimą. Deja, daugybė žmonių Lietuvoje dirbo ir vis dar dirba už mažesnį nei vidutinį atlyginimą, o vidutinei pensijai gauti reikalingas dar didesnis atlyginimas arba didesnis darbo stažas.

Jei žiūrėsime į bazinės pensijos rodiklius, bazinė pensija smarkiai skiriasi nuo vidutinės^[25]:

• 2015 metais buvo 105 eurai,
• 2016 metais buvo 112 eurai,
• 2017 metais buvo 120 eurai,
• 2018 metais buvo 152,92 eurai,
• 2019 metais buvo 164,59 eurai,
• 2020 metais buvo 180,95 eurai,
• 2021 metais buvo 198,29 eurai,
• 2022 metais buvo 215,09 eurai,
• 2023 metais buvo 246,21 eurai,
• 2024 metais buvo 269,77 eurai.

Deja, daugybė Lietuvos pensininkų gauna bazinę pensiją arba šiek tiek didesnę pensiją ir gali tik pasvajoti apie dabartinę net 605 eurų siekiančią išmoką. Senatvės pensijų gavėjų pasiskirstymas pagal pensijos dydį rodo, kad dešimtys tūkstančių pensininkų sunkiai suduria galą su galu^[26]:

• 22 asmenys gauna 250-270 eurų per mėnesį,
• 404 asmenys gauna 270-290 eurų per mėnesį,
• 4665 asmenys gauna 290-320 eurų per mėnesį,
• 16202 asmenys gauna 320–350 eurų per mėnesį,
• 30309 asmenys gauna 350–380 eurų per mėnesį,
• 33353 asmenys gauna 380–410 eurų per mėnesį,
• 44557 asmenys gauna 410–450 eurų per mėnesį,
• 59853 asmenys gauna 450–500 eurų per mėnesį,
• 68518 asmenys gauna 500–550 eurų per mėnesį,
• 63205 asmenys gauna 550–596,12 eurų per mėnesį.

Taigi, beveik 55 procentai šalies pensininkų gauna mažesnę nei vidutinę pensiją.

Apžvelgus atlyginimų ir pensijų rodiklius, taip pat verta pasižiūrėti į skurdo lygį Lietuvoje. Pastaraisiais metais skurdo lygis išlieka aukštas, nors statistika rodo, kad absoliučiame skurde gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo.

Pavyzdžiui, 2015 metais žemiau skurdo ribos gyveno daugiau nei penktadalis šalies gyventojų (apie 640 tūkst.), o skurdo rizikos lygis siekė 22,2 procento. Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 18,1 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose - 13,7 proc., kituose miestuose - 25,1 proc.), kaime - 30,6 proc.^[27]

Remiantis 2022 metų statistika, žemiau skurdo rizikos ribos vis dar gyveno penktadalis žmonių, t. y., net 589 tūkst. šalies piliečių. Mieste skurdo rizikos lygis 2022 m. siekė 19,7 proc., kaime – 23,3 proc.^[28]

Taigi, nors skaičiai šiek tiek sumažėjo, tai vis dar yra reikšminga problema. Pavyzdžiui, didžiausia skurdo rizika kyla senyvo amžiaus asmenims – net 39,5 proc. pensininkų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, o tarp vienišų asmenų šis rodiklis siekia 43%^[29].

Šeimos su vaikais taip pat yra pažeidžiamos: vaikų iki 18 metų skurdo rizikos lygis buvo apie 17,8%. Nors socialinės išmokos vaikams prisidėjo prie skurdo mažinimo, problema išlieka aktuali. Skurde dažnai atsiduria ir tie, kurie dirba už minimalų atlyginimą, nes pajamos, atskaičius visus mokesčius, neretai nebesiekia skurdo rizikos ribos.

Teigiama, kad nedarbingumo lygis ir pašalpų gavėjų kiekis Lietuvoje mažėja

Nedarbingumo lygis Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais nuolat keitėsi, ypač po ekonominių krizių ir politinių pokyčių.

2008–2010 m. pasaulinė finansų krizė sukėlė didelį nedarbingumo šuolį. 2010 m. nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė aukščiausią tašką – apie 18%^[30]. Bet 2012–2019 m. nedarbingumo lygis pamažu stabilizavosi. Pavyzdžiui, 2019 metais nedarbo lygis siekė apie 6,3%. Tuo metu šalyje buvo 92 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbių, iš jų 51,4 tūkst. vyrų ir 40,5 tūkst. moterų.

Tačiau COVID-19 pandemijos metu 2020–2021 m. nedarbo lygis vėl išaugo. 2020 metais nedarbo lygis siekė 8,5 %, o 2021 metais buvo 7,1 %^[31]:

• 2020 metais šalyje buvo 126 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbių, iš jų 69,5 tūkst. vyrų ir 56,5 tūkst. moterų.
• 2021 metais šalyje buvo 104,8 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbių, iš jų 56,6 tūkst. vyrų ir 48,2 tūkst. moterų.

Jei žiūrėsime į dabartines tendencijas, 2022 metais nedarbo lygis šalyje siekė 5,9 %, su 89,3 tūkst. 15–74 metų amžiaus bedarbiais^[32]. O praėjusių metų paskutinį ketvirtį nedarbo lygis jau siekė 7,4 proc. su 116,7 tūkst. bedarbių^[33]. Tad akivaizdu, kad pastaruoju metu grįžtame į panašų nedarbo lygį, koks buvo pandemijos įkarščio laikotarpiu.

Taigi, nors nuolat kalbama apie gerėjantį gyvenimą ir stabilumą, darbo rinkoje, kurioje vis daugėja masinių atleidimų, matomas priešingas reiškinys.

Tuo pačiu reikėtų atkreipti dėmesį ir į socialines pašalpas gaunančių žmonių skaičių Lietuvoje. Jei 2015 metais tokių asmenų buvo 110 701, ir palaipsniui vis mažėjo, kol 2020 metais pašalpų gavėjų liko tik 56 039, dabar ir vėl galime matyti augimą. Pavyzdžiui, 2023 metais socialines pašalpas gavo 68 704 asmenys.

COVID-19 pandemijos įkarštyje socialinės paramos poreikis padidėjo, nes pandemijos metu buvo įvesti griežti karantinai, kurie paveikė daugelio šeimų pajamas. Dėl to pašalpas gaunančių asmenų skaičius išaugo. Tačiau dabar nebevyksta jokie karantinai, o pašalpų gavėjų kiekis 2023 metais vis tiek buvo didesnis nei 2022 metais (gavėjų skaičius paaugo daugiau nei 4 tūkst.).

Jei tendencijos nesikeis, augantys atlyginimai bei pensijos ir toliau nepasivys augančių kainų

Jei dabartinės tendencijos Lietuvoje išliks panašios per artimiausius 10 metų, galima tikėtis, kad atlyginimai ir toliau augs, tačiau jie vargu ar atitiks kainų augimo tempą. Tai ypač akivaizdu žvelgiant į maisto ir būsto kainas. Tiesa, numatyti infliacijos pokyčius yra gan sudėtinga, tačiau tikėtina, kad ir toliau negalėsime džiaugtis akivaizdžiu pagerėjimu.

Infliacija veikiausiai ir toliau didins pagrindinių prekių ir paslaugų kainas. Maisto kainos pastaraisiais metais ypač sparčiai augo dėl pasaulinių ekonominių ir geopolitinių veiksnių. Per artimiausią dešimtmetį, dėl žemės ūkio, tiekimo grandinių problemų ir energijos kainų kilimo, šis augimas gali tęstis, o tai smarkiai paveiks vartotojų perkamosios galios mažėjimą.

Jei atlyginimai iš tiesų augs lėčiau nei infliacija ir paslaugų bei maisto kainos, perkamoji galia gali dar labiau mažėti. Šeimoms su mažesnėmis pajamomis bus sunkiau įsigyti pagrindines prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, būsto kainų augimas jau dabar pranoksta atlyginimų augimo tempus, ypač didmiesčiuose, todėl jauniems žmonėms ir šeimoms gali tapti dar sunkiau įsigyti nuosavą būstą arba įperkamo ploto dydis dar labiau susitrauks.

Kalbant apie pensijas, jos veikiausiai irgi toliau augs, bandant pažaboti senjorų nepriteklių ir sulyginti gaunamus pinigus su augančiais pragyvenimo kaštais. Tačiau galima spėti, jog pensijos neaugs taip sparčiai kaip atlyginimai.

Vienas iš ilgalaikių iššūkių bus senstančios visuomenės našta, todėl valdžia gali susidurti su sunkumais užtikrinant pakankamą pensijų augimą be didelio papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto. Tiesa, pastaroji problema veikiausiai labiau išryškės po ilgesnio laiko tarpo ir tik tuo atveju, jei gimstamumo rodikliai ir toliau kris į dar nematytas žemumas.