Dažiklis E150: dažnai maiste sutinkamas priedas, kuris jūsų pilvui gali sukelti rimtų nemalonumų

Karamelės dažai skirstomi į 4 klases: E150a, E150b, E150c ir E150d

Karamelė daugeliui asocijuojasi su saldumynu, gaunamu kaitinant cukrų. Tai neatrodo kaip kenksmingas ar kokias nors sveikatos problemas galintis sukelti produktas. Tačiau E150 ženklu pažymėti maisto priedai, pranešantys apie gamybos metu naudotą karamelės dažiklį, iš tiesų gali būti gaminami naudojant papildomas medžiagas.

Karamelės dažiklis turi turtingą istoriją, siekiančią XIX amžiaus vidurį. Iš pradžių šis maisto priedas buvo gaunamas atsargiai kaitinant cukrų ir taip vykstant karamelizacijai. Vėliau procesas išsivystė į tokį lygį, kad drauge su cukrumi pradėtos maišyti įvairios maistinės rūgštys ir amonio junginiai.

Būtent dėl skirtingų gamybos procesų bei sudėties E150 yra skirstomas į kelias klases. Jis būna įvairių spalvų, nuo šviesiai geltonos iki tamsiai rudos. E150 yra veganiškas, be glitimo ir tirpus vandenyje, tačiau turi specifinį kvapą ir kai kuriais atvejais turi subtiliai sodrų ar kartų skonį.

Visgi, nors maisto produktams ir gėrimams yra suteikiamas gan įvairus spalvų spektras ar net skonis, būtina įsidėmėti, jog priklausomai nuo E150 klasės, šis dažiklis gali skirtingai paveikti žmogaus organizmą. Pagal tai, su kuo yra maišomas cukrus, E150 maisto priedas yra skirstomas į 4 klases^[1]:

• E150a: šarminė karamelė, kuri gaminama sausai kaitinant ir deginant cukrų su šarmu; I klasės karamelė,
• E150b: šarminė sulfitinė karamelė, kurios mišinys gaunamas iš cukraus, šarmo ir sulfito junginių; II klasės karamelė,
• E150c: amoniakinė karamelė, kuri gaminama iš cukraus ir amonio junginių; III klasės karamelė,
• E150d: sulfitinė amoniakinė karamelė, kuri gaminama iš cukraus, sulfito ir amonio junginių: IV klasės karamelė.

Karamelės dažiklio klasę taip pat galima atspėti pagal spalvą:

• I klasė: nuo geltono iki raudonai rudo atspalvio,
• II klasė: nuo ryškiai geltono iki tamsiai raudonai rudo atspalvio,
• III klasė: nuo šviesiai rudo iki tamsiai raudonai rudo atspalvio,
• IV klasė: nuo šviesiai rudo iki juodai rudo atspalvio.

E150 yra daugelyje maisto produktų esantis maisto priedas. Tiesą sakant, tai yra bene plačiausiai naudojamas maisto dažiklis pasaulyje^[2]. Jis dažnai randamas įvairiuose padažuose, konditerijos gaminiuose, mėsos gaminiuose, alkoholiniuose gėrimuose ar koloje. Jo pritaikymas neapsiriboja tik maisto produktų nudažymu tam tikra spalva, mat E150 taip pat prisideda prie kai kurių produktų skonio. Jis suteikia subtilaus sodrumo, kuris papildo bendrą skonį. Be to, E150 naudojamas net ir farmacijos bei kosmetikos srityse, suteikiant produktams įvairias norimas spalvas.

E150c ir E150d maisto priedai gali sukelti žarnyno problemas

Kaip jau minėta, E150 iš tiesų yra ne vienas maisto dažiklis, o bendra maisto pramonėje naudojamų karamelės dažiklių klasifikacija, apimanti keturis skirtingus maisto priedus. Jų panaudojimo būdai irgi dažniausiai skiriasi, nors neretai vienu metu naudojamos kelios E150 rūšys^[3]:

• E150a paprastai naudojamas duonos, pieno produktų, gėrimų ir saldumynų gamyboje,
• E150b dažniausiai naudojamas arbatos, viskio ir brendžio gamyboje,
• E150c dažniausiai naudojamas sojų padažo bei alaus gamyboje,
• E150d itin plačiai naudojamas gaiviųjų gėrimų pramonėje.

Verta pažymėti, kad E150a ir E150b neturi nustatytų suvartojamo kiekio apribojimų ir yra manoma, kad šie priedai saugūs naudoti. Paros norma yra nustatyta tik E150c ir E150d dažikliams. Šiuo metu teigiama, kad per parą III ir IV klasės karamelės dažiklių galima suvartoti ne daugiau nei 200 mg/kg kūno masės^[4].

Kalbant apie neigiamą karamelės dažiklio poveikį, verta pažymėti, jog vis dar nėra pilnai aišku, kokie šalutiniai E150c ir E150d poveikiai gali pasireikšti, naudojant šias medžiagas didesniais kiekiais ar/ir dažnai. Dėl sudėtingos mišinių prigimties, toksikologiniai testai vis dar tęsiami ir mokslininkai laikas nuo laiko diskutuoja apie galimus pavojus žmonėms.

Visgi, kai kurie tyrimai rodo, jog tam tikri karamelės dažiklio E150c ir 150d gamybos procesai gali sukelti 4-metilimidazolio (4-Mel) susidarymą. O šis junginys jau buvo tirtas su gyvūnais ir išaiškėjo, jog jis daro neigiamą poveikį sveikatai, jei yra vartojamos didelėmis dozėmis. Tyrimai su laboratoriniais gyvūnais parodė galimą ryšį tarp 4-Mel ir padidėjusios kelių vėžio formų rizikos. 4-Mel taip pat gali susidaryti, kai skrudinamos kavos pupelės arba kepama ar skrudinama mėsa.

Nors nėra aišku, ar ši medžiaga gali sukelti vėžinius susirgimus žmonėms, Kalifornijos valstijai (JAV) pakako turimų įrodymų, kad įtrauktų 4-Mel į galimų kancerogenų sąrašą. Buvo remtasi tuo, kad 2007 metais Nacionalinės toksikologijos programos (NTP) tyrimo metu pelėms išsivystė plaučių vėžys.

Žinoma, paprastai 4-Mel kiekis maisto produktuose yra daug mažesnis už kiekius, kurie siejami su kenksmingu poveikiu, pastebėtu eksperimentuojant su gyvūnais. Tą pabrėžia ir maisto saugumą stebinčios agentūros, kurios vis dar tvirtina, kad E150c ir E150d yra pakankamai saugios medžiagos žmonėms^[5]. Pavyzdžiui, FDA yra sakiusi, jog esą reikėtų išgerti daugiau nei 1000 kolos skardinių per dieną, kad joje esantis 4-Mel kiekis būtų pavojingas žmogaus sveikatai.

Verta paminėti, kad E150d sudėtyje yra sulfitų, kurie dažniausiai saugūs daugumai gyventojų, tačiau jautresni ar tokiems sieros turintiems junginiams alergiški asmenys gali patirti nepageidaujamų reakcijų. Pavyzdžiui, gali pasireikšti niežulys, pilvo skausmas, viduriavimas, aklosios žarnos padidėjimas ir sunkiais, bet itin retais atvejais – anafilaksinis šokas. Tad nepaisant išsamių tyrimų su žmonėmis trūkumo, jau yra žinoma, kad suvartojus didelį E150d kiekį gali atsirasti įvairios žarnyno problemos.

Be to, kaip ir su daugeliu kitų maisto dažiklių, astma sergantiems asmenims gali paūmėti kvėpavimo takų problemų simptomai. Jiems gali išryškėti švokštimas, dusulys ir kitos reakcijos.

Ką daryti, jei vis tiek norisi karamelės?

Kaip jau minėjome, iš esmės E150 laikomas saugiu naudoti, o žalą žmogaus organizmui gali daryti tik dideli E150c ir E150d dažiklių kiekiai. Tad jei atrodo, jog be šio dažiklio neišeis apsieiti gaminant tam tikrus patiekalus ar gėrimus, geriausia naudoti aukštesnės klasės dažiklį.

O ieškantiems alternatyvų sintetiniams dažams, verta atsisukti į gamtą. Galima rasti daugybę natūralių medžiagų, kurios suteikia maisto produktams įvairius atspalvius, unikalius skonius, o kai kuriais atvejais – net ir maistinės naudos. Štai keletas puikiai žinomų natūralių dažų, kurie gali paįvairinti gaminamų patiekalų išvaizdą:

• burokėlių sultys: jos suteikia raudoną atspalvį ir turi daug antioksidantų, todėl verta naudoti burokėlių sultis ar pačius burokėlius net ir nenorint nudažyti patiekalų;
• ciberžolė: aukso geltonumo prieskonis taip pat puikiai žinomas dėl savo antioksidacinių savybių;
• paprikos milteliai: suteikia šiltą oranžinės-raudonos spalvos atspalvį su praturtina patiekalus subtiliu skoniu;
• antocianinai: jie randami uogose ir suteikia antioksidacinių savybių bei pasižymi įvairiais raudonos, violetinės ir mėlynos spalvos atspalviais;
• chlorofilas: jis gaunamas iš žalių augalų, tokių kaip špinatai ir ne tik suteikia žalią spalvą, bet ir gali būti naudingas sveikatai.

Jei maisto produktus bei gėrimus perkate parduotuvėje, taip pat verta atkreipti dėmesį į etiketes. Kuo daugiau sintetinių maisto priedų yra tam tikrame produkte, tuo didesnė tikimybė, jog jis vargu ar yra itin sveikas. Pavyzdžiui, reikėtų vengti E132, E127 ir kitų sintetinių maisto dažiklių.